Muzika iš kioskio

Šiandien besidažydama prie veidrodžio išgirdau per radiją Shakiros hitą "Whenever". Ši daina viena iš Shakiros albumo "Laundry Service", kuriame ji debiutavo anglų kalba, 2001 metais. Prisiminiau tuos laikus ir kaip jį gavau. 

Viskas prasidėjo nuo dantų plokštelės. Ją pradėjau nešioti, berods, 8 klasėj. Dėl to padažnėjo mūsų šeimos vizitai į Kauną. Stomatologijos poliklinika įsikūrusi visai šalia stoties turgaus, tad čia suvalgydavom ne tik po čebureką, bet aš su sese dar gaudavom pinigų ką nors sau nusipirkti. Ji nusipirko žaislinius žiūronus, kurie beveik neartino vaizdo ir mes nesupratom, kai ji to nepastebi, o aš tąkart sustojau prie muzikos kioskelio. Taip, tokios įstaigos dar egzistavo šio amžiaus pradžioje. Prieini prie langelio, bandai nupasakoti ko norėtum, kas patinka, o dėdė užleidžia per magę kad truputį paklausytum. 

Tais laikais (skambu kaip močiutė, bet nerandu kitos frazės :D) namie turėjom muzikinį centrą, kas jau buvo labai jėga ir vos ne statuso ženklas. Jaunam žmogui tai buvo altorius! Nežinau ar visur, bet pas mus kaime jis būdavo įkomponuojamas į sekcijas, tas masyvias spintas, kuriose dulkėdavo indai. Mano senelis buvo nagingas ir sukalė man stalelį specialiai šiam mano širdies draugui, su kuriuo bendravau kasdien. Tik kai muzikos garsas artėdavo iki maksimumo ir jau girdėdavosi praeiviams gatvėje, tai būdavo ženklas, kad man arba labai liūdna, arba labai linksma. 

Tais laikais, dar tikrai nevisi turėjo kompiuterį, o internetas atkeliavo dar vėliau. Tad radijas buvo pagrindinė vieta, kurioje galėjai išgirsti pasaulį. Mano centriukas net turėjo Rekord funkciją, tai man leido kaupti savo audio biblioteką. Jei spėdavau įsirašydavau patikusią dainą iš radijos, bet kokybė buvo prasta, tai dažniau pasiskolindavau iš draugų jų kompaktus ir įsirašydavau labiausiai patikusias dainas ant senų tėčiaus kasečių. Mano tėtis savo jaunystėj vedė kaimo šokius, šiuolaikiniais terminais kalbant, buvo DJ. Net turėjo paties sumeistrautus šviesos efektus ir "karvę" - pultą, kuris valdė tuos šviesos efektus ir kažką dar, tiksliai jau neatsimenu. Ir "disco ball'ą" turėjo! Sakė geri šokiai buvo, daug iš aplinkinių kaimų suvažiuodavo.

Bet sugrįžkim prie Shakiros - tas muzikos kiosko pardavėjas pasiūlė man įsigyti vieną topų albumą ir Shakiros "Laundry Service". Dažniausiai visi pirkdavom topų CD, nes išgirsti populiariausią muziką viename albume, o dėl Shakiros, abejojau - nauja, dar nežinoma atlikėja. Visa laimė, kad mane tas pardavėjas įkalbėjo! Ji tapo viena iš mano dievukių (taip, TAIS LAIKAIS, mes dar kūrėm žvaigždžių iškarpų žurnalus :) ), o aš savo kaimą supažindinau su Shakira, kurią netrukus pradėjo transliuoti ir Lietuvos radijo stotys.

Moralas? Kartais leistis įkalbamai profesionalų iš muzikos kioskų :) Nežinau, gal truputį out of topic, bet kaip ir santykiuose nevalingai įsimylim, o po to sąmoningai mokomės mylėti. Aš nepasirinkau, ką įsimylėti, tas albumas, tarsi pats mane pasirinko, o tada aš diena iš dienos klausiau tai ką turėjau, ir galėjau arba nepriimti to, arba pamėgti. Pasirinkau antrą variantą. Mums muzika buvo ir bendruomenė, ir poilsis, ir psichologas. Ji visuomet buvo šalia manęs, bet tik dabar supratau, kokia ji man buvo svarbi. Ačiū tai draugystei ir meilei!