Praskaidrinti nuotaiką užšalusiai balai

Aš nemėgstu laukti nuobodžių kasdieniškų dalykų. Man tai kaip laiko švaistymas. Ypač nemėgstu laukti autobusų, troleibusų, taxi, ect., todėl kelionę susiplanuoju taip, kad dažniausiai visur atvykstu kaip tik laiku, paskutinę minutę arba jau truputį vėluodama (ups!). Bet kai ištinka tie reti atvejai, kai kažkaip netyčia reikia laukti, būnu kūrybinga ir susigalvoju, ką veikti, kad nesuprasčiau, jog laukiu :) Dažniausiai tai būna kas nors žaismingo. 

Vakar atėjau į stotelę 8 minutėmis anksčiau, nors dažniausiai, bėgu viešajam transportui įkandin ir vis tiek kažkaip suspėju. Tą tamsų ir šaltą pavasario vakarą 8 minutės man pasirodė daug, net ir labai daaaaaug. Užduotis - patyrinėti teritoriją aplink stotelę. Radau užšalusią balą. Taip, teisingai, pradėjau čiuožinėti. Raudonom lūpom, pasidabinus į koncertą, 28 metų moteris čiuožinėja ant balos! Ir dar galvoja: "Wow, kaip pasisekė - šiai balai esu pirmoji. Ant jos niekas taip ir nečiuožinėjo iki manęs, nes bala apdulkėjusi nuo šalia vingį darančio greitkelio.

Man buvo labai gera prisiminti nerūpestingą vaikystę, o stabtelėjus ir užvertus galvą, stebėti naktinį dangų ir žvaigždes pro medžių šakas. Bet ką veikia vaikai, kurių viso pasaulio balos laukia labiau nei manęs?