Waiting is sexy

Buvo vėsi, apniukusi rudens diena. Iš mūsų darbovietės rūkomojo, kaip iš kokių Vilniaus energijos kaminų, kamuoliais veržėsi pilki cigarečių dūmai. Stovi du vyrai ir kalbasi apie moteris. Man patinka klausytis kaip viena pasaulio pusė mato kitą, tad prisijungiau prie kompanijos. 

Priėjom išvadą, kad labai svarbu išlaukti. Įsitikinti, ar verta stengtis dėl atsiradusiojo taikinyje. Nekurti nerašytų taisyklių, kaip ir kada turim rodyti dėmesį, o išlaikyti balansą tarp saldžių ir sūrių skonių. Kitas pajunta kai forsuojam, skubinam įvykius ir taip greitai susikuriam lūkesčius,  kad jau čia JIS ar JI, tarsi mūsų gyvenimo kelionė būtų ne ištvermės reikalaujantis maratonas, o staigus sprintas. Tuo pačiu save raminam, nors yra ženklų, kad vertybės ne tos pačios - nieko tokio, užsikimšiu ausis, kad negirdėčiau, užsimerksiu, kad nematyčiau, o naktimis sapnuosiu demoniškus sapnus.

O demoniškų monstriukų ir realybėje turime visi. Susiruošiam į darbą ir jau nuo ryto išeinam drauge, įdavę jiems savo rankutę į gauruotą letenėlę. Tik kuo ilgiau vaikštom kartu, tuo jie didesni darosi, o mes traukiamės. Ir nebegirdim, ką patys sakom.

Kartais užmirštam, kad svarbiausias ne Rezultatas, o procesas, kelias į Jį. Va, ir Dalai Lama sako: "Nėra kelio į laimę, laimė ir yra tas kelias." Kasdien. Šalia kantrybės, šalia nemėtymo savo jausmų kur papuola ir per anksti, šalia įsiklausymo ir tikro, gilaus kito pažinimo - visu šiuo procesu, ėjimu tuo keliu, džiaukimės ir jį vertinkime. Tai ir yra Gyvenimas ir jis vyksta čia ir dabar. Aš ESU jame. Aš esu Gyvenimas. Visi esam pagrindiniai aktoriai savo Gyvenimų spaktakliuose.

HAPPINESS is a Journey not a Destination!