Matyti, ko akys nemato

Du vyrai, nelabai švariais, rūbais vakar dieną sėdėjo ant suolelio Vašingtono aikštėj. Taip, dauguma juos pavadintų bomžais, bet dabar man visai nesinori taip jų įvardinti.

Jie buvo ramūs ir kultūringi, net romantiški - vienas užvertė galvą ir pradėjo gėrėtis, koks žydras žydras dangus buvo tą dieną. Jiedu buvo draugai. Nors jų veidai buvo putlūs ir raudoni, man pasirodė, kad tuo metu jie nebuvo girti. Jie valgė marinuotas daržoves ar kokį tais troškinį tiesiai iš stiklainiuko. Ir tikrai gardžiavosi tuo maistu. Jie buvo laimingi.

Užmetė akį į mane, stabtelėjusią prie gretimo suolelio, bet ir toliau išliko santūrūs, kukliai nusuko akis ir sugrąžino jas į stiklainiuko vidų. Nors truputį nustebau, bet prie manęs nesikabinėjo. Jie niekam aplinkui netrukdė ir nekliudė, buvo beveik nepastebimi. Kodėl jų toks gyvenimo kelias aš nežinau. Ir negaliu smerkti ar teisti jų pasirinkimų. 

Neskubėkim vieni kitiems taip greitai užklijuoti etikečių. Ir gerų, ir blogų. Visi esam žmonės ir savaime esam verti pagarbos ir nuoširdaus pažinimo, o ne teismo ar stereotipinio mąstymo. Kodėl atkreipiau į juos dėmesį? Būtent, dėl to vieno vyriškio, kuris pakėlė akis į dangų. Jis tarsi ten dar regėjo iki galo neužgesusią viltį. Pati neretai užverčiu galvą aukštyn kaip vaikas, bet nebeprisimenu, kada paskutinį kartą užmačiau kitą suaugėlį, suradusį tam laiko.