Mažų stebuklų laukimas ir dulkės

Šiandien pakavau kalėdines dovanėles ir puošiau namus. Pagalvojau apie pačias šv. Kalėdas. Apie tas nepaprastas šventines akimirkas, kurių berods visi ir laukiam, tiesa? O jos taip greit praeina, ištirpsta laike. Manojo stebuklo pasirodymas nesusijęs nei su metų laiku, nei su švente. Todėl jis dar ypatingesnis. Gali nutikti bet kur ir bet kada.

Stebuklingiausias man momentas - kai aplink atrodo viskas išnyksta ar bent jau sustoja; tuomet kai pamatau tyliai, ramiai, lėtai besileidžiančią dulkelę. Susikoncentruoju į ją ir seku akimis, tol kol ji pranyksta. Tą akimirką nieko nemąstau, tik jaučiu. Net negaliu pasakyti, ką jaučiu, nes nespėju pamąstyti. Žinau, kad tas jausmas didingas, gal net iš protėvių paveldėtas, o gal iš kolektyvinės pasąmonės atsekęs. Tai tyras, savitikslis išgyvenimas.

Per Prūsaičio koncertą, kaip tik vieną dulkelę turėjau džiaugsmo stebėti. Įsivaizduojate, vyksta koncertas, muzika groja, jo balsas pasakoja naują istoriją, aplink žiūrovai su savo mintimis, jausmais, atsikrenkštimais ir krutesiais, ryškios prožektorių lempos, už lango  tyliai barbenantis lietus (buvome Nacionalinėje dailės galerijoje, tad salės siena - vitrinos tipo langai), o aš regiu dulkę. Jos visada šalia. Šalia mūsų. Ant mūsų. Mumyse.

Gera ir jauku matyti šiltais vasaros rytais besūkuriuojančias dulkeles kokiame nors šviesos ruože, bet matyti tik vieną dulkelę ir žinoti, kad ją matai tik tu, ypatingas jausmas. Dulkė yra maža. Tu esi didelis. Tu esi mažas. Gyvenimas yra didelis. Vieno žmogaus gyvenimas esti mažas. Visa žmonijos istorija esti didelė. Bet Hortonas (mano mėgstamiausio animacinio filmo (tik ne originalo kalba, o lietuviškai įgarsinto, su Kazlu) herojus) sako, kad ir toji dulkelė gali būti didelė ir turėti savy visą pasaulį. Tad ir ta matyta dulkė negali būti tokia mažytė. Veikliausiai ji paprasčiausiai neišsiduoda. O tu, per tą akimirką, kol ją regi,  turi šansą pajausti jos egzistavimą. Savo ir kito žmogaus, sėdinčio šalia tavęs.