Teatras visada šalia

Man patinka savanoriauti Mados infekcijoje. Viskas prasidėjo, kai susapnavau lemtingą sapną. Sapnavau Anną Wintour. Neprisimenu jau visų aplinkybių, bet menu, jog sukaupusi visą savo drąsą priėjau prie jos ir parodžiau savo kurtų batų ir rūbų eskizus. Jai patiko mano darbai. Šį sapną sau išaiškinau, kad turiu bent pabandyti siekti savo vaikystės svajonės - tapti rūbų dizainere. Manau, ir pats Lizdeika būtų sužavėtas tokia mano subtilia interpretacija :) Tad neilgai trukus po to sapno persikėliau į Vilnių. Čia rimtai :)

Atvykau į sostinę kaip aktorė į Holivudą, nešama savo svajonių sparnų. Po to ta svajonė patyrė realybę ir šiek tiek transformavosi, bet tai jau kita istorija. Taigi, pradėjau lankyti paruošiamuosius piešimo kursus, kad įstočiau į VDA. Ten susipažinau su kostiumo dizaino dėstytoja Viktorija, kuri ir pasiūlė mūsų grupei išbandyti savo jėgas savanoriaujant Mados infekcijoje. Šiais metais bus 5 kartas, kai prisidėsiu prie šio renginio iš užkulisių pusės. Simboliška, kad rašau tai būtent Teatro dieną, su kuria, beje, ir sveikinu amžinus dramistus iš Šakių Varpo dramos studijos ir įkvepiančią, nuostabią moterį bei studijos vadovę - Viliją Meškaitienę!
Tiesa pasakius, man visad patiko būti scenoje, bet kažkodėl geriausiai įsiminė užkulisiuose praleistas laikas spektaklių metu. Kai jaudiniesi ir lauki savo eilės išeiti į sceną, kai paslapčia žiūri pro užsklandos užuolaidų plyšelį ir tikrini, kiek susirinko žiūrovų, kai tik lūpomis kartoji savo draugų tekstus, kuomet jie vaidina,  kai bandai sutramdyti juoką, dėl kokio nors pokšto, kai sėdi ant grindų su savo geriausia drauge, kai tavo žvilgsnis susiduria su žavingo nepažįstamo vaikino akimis ir kai prieš spektaklio pradžią visi sudėję delnus ant Vilijos rankos, išklausydavom jos žodžių ir palydėdavom tai garsiu šūksniu, besiveržiančiu tiesiai iš širdies. Tas jausmas toks ilgai lauktas, tarsi gaivališka pavasario perkūnija, po kurios pakvimpa žemė ir gamta regis akimirksniu sužaliuoja. Ir galiausiai, ta akimirka kai atsistoji į savo vietą - viskas nutyla, ir tada jau prasideda.

Taip ir savanoriaujant, ypač renginiuose, esu svarbi, nors žiūrovo akiai nelabai pastebima, spektaklio dalis. Taip ir mados infekcijoje gera stovėti šalia Renatos Mikailionytės, bandyti įžvelgti tai, ką mato ji, gera suspėti pažiūrėti skubančiam žmogui į akis, gera prajuokinti manekenes, kurios neretai būna labai jautrios ir savotiškai liūdnos, gera dirbti taip stipriai įsitraukus, kad jau nebepastebi kaip skrieja laikas, gera būti chaose ir matyti griežtą struktūrą, gera susipažinti su naujais žmonėmis, kurie turi didžiulę aistrą tam ką daro, kurie išlieka mano draugais ir po renginio, gera būti kažko didelio dalimi.
Man gera dalintis su kitais tuo, ką turiu savy geriausio. O tų savybių neabejotinai prireikia tokiose situacijose. Tačiau mane įkvepia pati aplinka ir žmonės - kokie jie savotiški ir išskirtiniai. Renginio - spektaklio metu viskas greitai praeina, po to reikia laiko nurimti. Kaip kelio dulkės, naujos patirtys ir įžvalgos nusėda tik pravažiavus tam reikalui. Tad jei jau nesu aktorė kine ar teatre, tai bent jau busiu ja gyvenimiškuose spektakliuose.