Kaip įmanoma gauti nuolaidą, skirtą pensininkam
Kai gyvenau kaime su tėvais, mūsų rajono centre, Šakiuose, turėjom vieną laikrodininką, vieną batsiuvį ir kelias siuvėjas. Viskas buvo paprasta, žinojai į ką kreiptis, reikalui ištikus, o jie nebuvo branginykai. Vilniuje ta pasiūla nepalyginamai didesnė, kuri mane varo iš proto. Tad aš vis dar ieškau savo kirpėjos, savo batsiuvio, tačiau šiandien radau laikrodininką.
Nevisada tai kas vyksta aplink mus yra esmė. Mano laikrodis sustojo. Jam reikia pakeisti batareiką. Grįžtu namo ir užsuku į Lazdynų Rimi. Ten ir radau senuką taisantį Tissot laikrodį, kuris, kaip netrukus sužinau, nesustodamas tiksėjo jau 20 metų. Atitraukęs žvilgsnį ir išsausėjusios odos pirštus nuo vos įžiūrimų detalių, paėmė mano laikroduką. Jis niekuo neypatingas, paprastas ir nebrangus, tačiau man gražus ir mielas laikrodis metaline apyranke.
Sakau, kad reikia pakeisti batareiką ir užsegimą pareguliuoti, nes truputį per laisva apyrankė. Jo rankose laikrodukas pradėjo spurdėti tarsi gyvas. Jis skubriais judesiais jį vartė į visas puses, išbandė daugybę instrumentų kol atsegė, nes užsegimas buvo kietas riešutėlis. Paprašė duoti ranką. Pamatavo riešą. Pasižymėjo ant apyrankės. Dar per laisvas. Pakartojo viską su lygiai tokiu pat smagiu ūpu. Ir įsikalbėjom. Jis laikrodininku dirba nuo 16 metų, tad turi jau 40 metų patirtį. Džiaugėsi, kad pas jį ateina ir daktarai iš Lazdynų ligoninės ir žavios damos su brangiais Omega laikrodžiais. O jei ateina pensininkai, tai jiems ir nuolaidą padaro.
Laikrodininkas darbuojasi ir pasakoja, kad viena moteriškė labai skubėjo: "Va jūs pakeiskit bateriją, o aš einu iki vaistinės. Ne, sako, palaukit, juk čia svarbus dalykas. Palaukit, pažiūrėkit, ar viską gerai darau, ar nesumilinu dėdamas pigesnę batareiką. Ilgai neužtruksit, o čia juk svarbus dalykas, reikia žiūrėti."
Toliau pasakoja, kad žmonės džiaugiasi jo darbu, būna ateina ir padėkoti. Vienas tokių pasiūlė pasireklamuoti internete, bet jis atsakė nelabai tuo pasitiki. Tačiau kai visai neseniai buvo atėjęs toks vaikinukas, kuris mėto skrajutes į pašto dėžutes, jie įsikalbėjo ir laikrodininkas paėmė jo numerį. Deja, vėliau jį kažkur pametė, taip ir nespėjęs jam paskambinti.
Štai, ir batareiką naują įdėjo. Su sidabru. Ant dangtelio, iš vidinės pusės, pažymėjo kada įdėta, kad būtų galima atsekti, ar tikrai bent metus laikys. Pažiūrėjo man į akis, sako: "Šviesios akys. Jūs jauna." Ir man nuolaidą kaip pensininkei padarė :D
Tad, ar visos šios istorijos esmė sustojęs laikrodis? Ne. Tai apie draugišką žmogų, apie laiką ir patirtį, apie įžvalgumą ir tuo pačiu paprastumą ir apie tai, kaip nuoširdžiai tikėdami mes atliekame savo kasdieninius darbus, kaip sugebame būti čia ir dabar ir nors minutėlei sustoti.
Komentarai
Rašyti komentarą