Vilnius Culture Night 2016 ir jis.

Ši istorija aprašyta 2016 liepą, o dabar dalinuosi suredaguota.
Jau kelis metus iš eilės išeinu pasižmonėti į Vilnių, kuomet vyksta "Vilnius Culture Night. Prieš tai pasiruošiu namų darbus - peržvelgiu ką labiausiai noriu pamatyti ir po to analizuoju savo galimybės vienu metu būti dviejose vietose :)
Šiais metais galvojau, kad visai nebeeisiu - vakare Vilnių nuliejo tropinė audra. Net ir dabar, man rašant 2 nakties, yra labai šilta ir drėgna. Bet buvau prisižadėjusi kambariokei dalyvauti VDA dizaino bakalaurantų darbų pristatyme, t.y. "Skrydyje". Šiame dalyke sparnus kelia jaunieji kostiumų dizaineriai. Kai iškrapščiau save iš namų, laikrodis pranešė, jog vėluoju pusvalandį, bet kiek esu girdėjusi meniški žmonės nepasižymi punktualumu, tad mano džiaugsmui, atvykau kaip tik ant pradžios :D
Po renginio dar padėjau kambariokės sesei, viso šio reikalo kaltininei - jaunajai dizainerei, sutvarkyti kolekcijos drabužius, tad jėgų ir noro jau visai nedaug buvo belikę. Norėjau kuo greičiau grįžti namo, bet pačios naktys mane įtraukė į savo liūną. Ar gali nesustoti kai išvysti, jog tavo mėgstama grupė groja paskendę liepų aromate ir dar kybodami medžiuose 3 metrų aukštyje! "Antikvariniai Kašpirovskio dantys" apžavėjo mane. O tada netikėtai prisijungė draugė ir žiū aš jau žygiuoju senamiesčio grindiniu su natūralių ledų porcija kumštelyje ir su šypsena lūpose.
Kojos pačios nuvedė į tikrai dėmesio vertas vietas - Prezidentūros kiemelį, kuris šiokią dieną paprastiems mirtingiesiems neprieinamas, į Rotušės aikštę ir pačią Rotušę, Savičiaus gatvę - Šv. Panos Marijos Ramintojos apleistą bažnyčią, Vasaros terasą, Lietuvos kino ir teatro kiemelį, t.y. Piano man outside. Ten ir buvo tas kabliukas, apie kurį noriu papasakoti ir katras nuliūdino mane iki širdies gelmių.

Žmogus. Vyras. Nežinau, kodėl aš pastebėjau jį, stovintį atokiau įėjimo, tiesiog pievoj stoviniuojantį, jauną, vyriškį. Susitraukusį ir liesą, nelabai švariais drabužiais. Jis buvo vienas. Stengėsi niekam netrukdyti ir jei didesnė besiskeryčiojanti kompanija priartėdavo, jis pasitraukdavo dar giliau į žolę. Tarsi tikėdamasis, kad ji bematant jį apaugs.

Grojo Dogma. Gerai varė, tikrai. Pasukau žvilgsnį į šoną - jis stovi sau toks vienišas, bandantis atrasti vietą, kurioje nemaišytų kitiems. O žvilgsnis tiesiai į atlikėjus nukreiptus. Vos vos regima šypsena ir nedrąsus lingavimas į taktą. Jis mėgavosi.

Galbūt jis yra benamis. Galbūt jis visąlaik svajojo būti muzikantu. Galbūt jis visąlaik norėjo turėti gerų draugų. Ir tokie renginiai yra vienintelė galimybė jam pabūti koncerte tarp kitų, bet nesijaučiant kitokiu. Ir niekas galbūt jo daugiau nepastebėjo. O jis tuo džiaugėsi.
Būkime kitokie, būkime vienodi, bet niekada nejauskime gėdos, už tai kokie esame. Būkime drąsūs.  Nusišypsokime, užkalbinkime ir palaikykime vieni kitus. Esame sociumas, esame Žmonės, tai ir bendraukime. Pasaulis yra geresnis nei kartais įsivaizduojam.