Pelėdų kalnas iš tikrųjų yra

Aš nesu filmų kritikė. Ir labai gerai. Galiu pasakyti, kokius jausmus vienas ar kitas filmas man sukėlė. Galiu atsisakyti vertinti filmą iš techninių aspektų pusės ir kalbėti apie naratyvą ir apie tai, kas buvo norėta juo pasakyti. Apie misiją, kurią filmas turi. 

Audrius Juzėnas "Pelėdų kalnas". 

Pelėdų kalnas iš tikrųjų egzistuoja Kaune. Jis netoli Laisvės alėjos, jai sukant į senamiestį. Nežinau visos istorijos, kodėl būtent pelėdos nutūpusios ant šio kalno tvoros virbų. Žinau, kad nuo XIX amžiaus pradžios šalia miesto centro esančiame Žaliakalnio rajone kūrėsi inteligentai. 1922 metais čia pradėta statyti meno mokykla ir tai buvo pirmasis pastatas, statomas nepriklausomos Lietuvos lėšomis. 

Visa tai prisiminiau žiūrėdama filmą. Iki tol plakatuose ant autobusų stotelių matytas pavadinimas buvo mistinis ir nieko nereiškiantis.  Daug scenų filmuota Kaune, o kadangi aš ten studijavau, prisiminiau studijų laikais lankytas vietas. 

Filmo pagrindiniai aktoriai - moksleiviai, jaunimas, gyvenęs laikotarpyje, kurio metu atrodo viskas balansavo ant gėrio ir blogio ribos. Emigruoti, prisitaikyti, pasipriešinti? Šiame filme persipina daugybė istorijų, net negalėčiau išskirti vienos pagrindinės. Bet gal tai kaip deimantas su savo daugiakrašte forma? Kuo daugiau briaunų turi, tuo taikliau atsispindi šviesą.

Ėjau į šį filmą vedama smalsumo: šis filmas daug reklamuotas iki jam pasirodant, o filmo premjera - šimtoji Vasario 16-oji, todėl tai man asociavosi su pilietine pareiga pažiūrėti šį filmą. Taip pat buvo įdomu pamatyti vieną pažįstamą iš šokių kino ekrane (šaunuolė Rūta!!!). Po filmo premjeros, vieni kalbėjo, "oj per daug sekso scenų", kiti kad nieko gero, o kiti, kad geras.

Man asmeniškai tos sekso scenos visos buvo logiška įvykių scena ir nebuvo per daug ištęstos. Svarbiausia, ką filmo autoriai norėjo pasakyti šiuo filmu, kokia yra jo misija. Laisvė, tėvynė, šeima, atkaklumas, ištikimybė ir meilė. Ir meilė ne tik mergaitei ar berniukui, o Lietuvai. Dažnai pagalvodavau, koks turi būti drąsus ir stiprus, kad galėtum paguldyti galvą dėl savo tautos. O po šio filmo tapo aiškiau - jei negali prisitaikyti, tai ir nesipriešinti negali.

Nors saulė šviečia nuo pat ryto, prieš pora dienų prasidėjo Kino pavasaris, o nuo premjeros praėjo mėnuo, šiandien salė buvo beveik pilna, o filmo pabaigoje žmonės plojo. Prieš išeidama pastebėjau vieną moterį, skubriai ir tarsi slapčia, braukiančią ašaras. Dažniausiai filmuose aš esu žliumbikė, bet šiame koliažiškame filme nebuvo vienos liūdniausios scenos su ilgu ėjimu į ją. Buvo daug vietų, kurios privertė mąstyti. Tokia ir grįžau namo, susimąsčiusi ir įkvėpta. Įkvėpta mylėti Lietuvą dar labiau. O man Lietuva - tai kiekvienas lietuvis ir viskas, kas vyksta tarp Lietuvos sienų. Tai gal geriau eiti mitinguoti ne su šūkiu "Aš kaltinu" tą ir aną, o "Aš palaikau" ką mes turim gero. Kurti dalykus ne su skaldančia jėga, o su palaikančia.