V. Bareikio "Kaligula" veda į emocijų, minčių, jausmų, geismų kaleidoskopą. Ir į labai ryškų.
Sako, įkvėpimas iš kančios ateina. Tada, ta veikla, kuria užsiimi tokios būsenos, tėra nusiraminimas, meditacija, išsivalymas nuo blogų minčių. Kokia kūryba esti atėjusi iš ypatingos nuotaikos? Aha, būva kartais ir tokių. Nežinai kodėl, dėl ko ir iš kur tas jausmas atėjo, bet labai jauku ir ramu dūšioj. Vėl norisi išleisti iš savęs į aplinką kažkokį projektą. Tik ne tam, kad tau palengvėtų, o kad to gėrio iš savo vidaus galėtum atseikėti ir kitiems. Tad šia proga noriu aprašyti labai svarbų patyrimą.
Tai Vido Bareikio spektaklis "Kaligula".
(Nuotrauka iš interneto)
Prieš daugiau nei savaitę lankiausi Vido Bareikio spektaklio "Kaligula" generalinėj repeticijoj. Su kokiais lūkesčiais, nuotaikomis ėjau? Nežinau. Neturėjau jokio nusistatymo. Tad į viską žvelgiau susidomėjus ir atvira dūšia.
Aplink stačiakampį pakiužusi stalą 3-uose pasieniuose susodinami žiūrovai. Kur ne kur sėdi nepersonalizuotos lėlės iš maišinės medžiagos. Pas mane kaime į tokius maišus ne tik tėčius, bet ir tėvukas (čia, kas nesusigaudo, - senelis) miltus maldavo. Anuomet iš viso kaimuko atvažiuodavo dažniausiai dėdės (moterytės - retai) su karučiais ar kurie kytresni, tai ir su golfais tų miltų prisimalti. Iki poros litų kainuodavo vieną maišą miltų susimalt. Po to 50ct pabranginom, nes ir elektra pabrango. Dar po to mums leido malti tik savaitgaliais, nes darbo dienom elelktra mokykloj dingdavo. Vaikučiai, aišku, dėl to ypatingai nenuliūsdavo. Šiaip smagu būt malūnininko dukra. Yra daug mygtukų, sklendžių, reik maišą pataisyt, kad gražiai byrėtų balti miltai. Be to galima šūkaut, nes garsiai ūžia tas sutvėrimas. O teatre nepageidautina.
Tai va, užsėdom visas vietas, užpakaliukai glaudžiasi su kaimyno. Bet čia ne priekaištas, juk jauku taip. Kam trūksta artimo šilumas, išvis tobula. Dairomės aplink. Iš visų keturių pusių - filmavimo kameros, o vaizdą iškart matai priešingoje sienoje. Jeigu režisierius paimtų filmuotą medžiagą, ją pagreitintų, užfiksavęs vieno žiūrovo veidą, gautų labai gražią kalėdinę girliandą. Margą. Gyvą. Su šypsenom. Netikėtumu. Susikaupimu. Grožėjimusi ir baisėjimusi. Arba dar geriau - mimikų ir emocijų kaitą, uždarytą kaleidoskopo viduje. Būtų įdomu man tai pamatyti! Gautųsi visai šaunus tęstinis meno projektas. Menas meną gimdo. Sakau, žiauriai geras technologinis sprendimas. Kaligula, Roma, senovė ir t.t. įspraudžiama į šiuolaikinį formatą, tiksliau gi laikmeną. Tai sukuria labai daug perspektyvų. Taip ir šis spektaklis atviras pažvelgti į jį iš visiškai skirtingų kampų, atstumų. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Stebi ne tik spektaklį, bet ir pats save per ekraną. Arba sėdintįjį kitoje pusėje. Kadangi žiūrovui kitas žiūrovas tampa stebėjimo objektu, tai naikina ribą tarp profesionalaus aktoriaus ir paprasto žiūrovo. Na, čia jau nebesigilinsiu apie 3 sienos panaikinimą, nes tai ir taip labai jau akivaizdu. Tokį santykį neabejotinai skatino ir pats Vidas. Sako būsit visi aktoriai. Jauduliukas nuvilnija, raumenys įsitempia. Visų visų, nereik čia apsimetinėt nejautruoliais ar drąsuoliais. Tris konkrečiai išrinko iš publikos ir paskyrė vaidmenis. Po to klausia Vidas, lyg ir kaip dėstytojas bet paprastai taip: Kas jums yra teatras, ko čia atėjot. Pamąsčiau. Pliusas. Iš tikro, tai jis tiesiog buvo tas kas yra - kūrėjas, kuriam įdomus pats reiškinys, pats teatras ir visa kas jį supa. Ši diskusija skatino ne tik pradėti mąstyti, o ir įsitraukti, būti aktyviais patyrimo dalyviais. Svarbiausiai aktyviais. Svarbiausia viduje. Po to paaiškino, kad stalas ir veik kiti rekvizitai neturi nuorodų į konkrečius istorinius laikotarpius. O fortepijonas stovi todėl, kad nepavyko jo išnešti. Visi sužiurom į siauras duris: kaip jis apskritai įtilpo? :) Tai ką, pradedam? - sako.
(Vaidos Viršutytės foto)
Tai buvo repeticija ir trupė to įvaizdžio nesikratė, specialiai net paryškino. Mus sutiko Vidas, per spektaklį komentuodavo vietas, kurias reikia kitaip suvaidinti, o po spektaklio pats išlydėjo ir taip simple pakvietė padiskutuoti prie "pirikūro" lauke. O jie ir vaidindavo per naują. Iš pradžių nuo tų žodžių atsiriboji, nes antrąkart girdint jie tampa tušti, kuriuos tiesiog kažkas pasako. Po dar kelinto pakartojimo supranti jų gilesnę prasmę. Jie įsirėžia į sąmonę (o gal jau ir į pasąmonę) neatsiklausę leidimo. O kaip kitaip. Aktoriai vaidina, mąsto, jaučia, kvėpuoja šalia tavęs, gali juos pačiupinėti. Paliesti. Pajusti vėjo gūsį jiems praėjus. Repeticija - ryšio užmezgimas. Nėra to patoso, kad va dabar jau rimtai vaidinam, čia premjera pas mus, tai visi stipriai stengiamės. Stenam. Čia išlieka žaismingumas, tikrumas, paprastumas. Realumas. Visgi, režisieriaus pastabos kuria ir atsiribojimo efektą. Stabteli ir tu, atgamini ką matei. Žiū, vėl pagalvoji. Labai gerai, antras pliusas.
Buvo keturi veiksmai, dvi dalys su pertauka. Po kiekvieno veiksmo - daina. Mano teatro dėstytoja gerb. Truskauskaitė paprašytų: "Katinėli, reikš savo mintis menotyriniais terminais". Tai va, kiekvieną veiksmą palydi zongas. Kol per tą trumpą pertraukėlę klausaisi muzikos, žodžių, vėl kažką galvoji; sukasi vaizdai, garsai, daug minčių. Pastarosios gan nerišlios, bet muzika ramina, kontroliuoja. Patiko man tos dainuškos. Ir berniukas buvo gražus. Kai sėdi jis sau, vienoks atrodo, kai užvaldo aistra (aš apie muziką, žinoma), veidas pasikeičia, kažkokia tyra jėga nevaržoma valdo visą kūną. Ypač pabaigoje, po Kaligulos mirties, kuomet visi entuziastingai aktoriai dainavo The Cure - Friday I'm In Love. Aš irgi dainavau.
Taip, tai labai turtingas spektaklis. Savo prasmėm, temom, įvaizdžiais. Kaip kokia nesuskaičiuojama galybė kimono sluoksnių. Scenografija, rekvizitai, aktorių vaidyba, makiažas, kostiumai nuolat sugebėjo stebinti. Tai įdomu, įtraukia, bet tuo pačiu ir sunku išgryninti šio spektaklio esmę, ašį ant kurios viskas sukrauta. Maištaujantis Kaligula, kaip Camiu vaizdavo? Ne, kažkas dar slypi. Kontrastų daugybė. Naratyvas ir zongai, kuriantys atsiribojimo efektą, pertraukiantys nuoseklią istoriją. Rekvizitas - vynuogės ant sidabrinio padėklo ir šalia vandens penklitriakas, juodosos alyvuogės ir kartu "Optima linija" sūrūs krekeriai. Aktoriai - su kostiumais. Be kostiumų. Nuogi.
Tiklsiau, nuogas - jis. Kaligula. Pirmame veiksme ateina nuogas ir šlapias. Ar mane trikdė jo nuogas kūnas? Ne! Esu gana drovi, o čia, tai atrodė elmentaru ir savaime suprantama. Gal dėl to, kad jis nebeturi ko slėpti, ko nusimesti, kuo prisidengti. Ateina toks, koks yra. Ir ko jam bijoti? Tikėtina, kad mes jo labiau bijojom, nei jis mūsų. Nuogumas čia - visos civilizacijos primestų (apvilktų) taisyklių nusimetimas. Taip paliekamas tik fizinis paviršius ir žmogaus protas. Jis toks pareina po kelių dienų dingimo. Ramus, o gal labiau - abejijngas, ir beviltiškai kenčiantis. Sesers Druzilos mirtis lemia įtrūkį herojaus asmenybėje, kuris metams bėgant nemažėja, o didėja. Kaligula šiuo momentu ir nusprendžia būti šaltai, net skurdžiai, logišku. Skausmas ir nesugebėjimas pakeisti, to kas įvyko, įkurdina Kaligulą į absurdišką situaciją - jis imperatorius, turi visus žemiškus turtus, neribotą laisvę ir teisę žudyti, skaudinti, prievartauti, tenkinti gyvuliškus, tačiau vis dėlto logiškus poreikius: noriu = reikia. Jis gali SAVINTIS visas materialias vertybes, bet negali net šiek tiek priartėti prie nematerialių. (Čia mūsų daiktai irgi vaidino - buvo surinkti, sudėti ant stalo. Niekas neišsišoko ir nedraudė.) Žinoma, tokia ironiška priešprieša kelia maištą jo sieloje, bet aš matau Kaligulą ne vien kaip maištininką. Jis man - tyrinėtojas. Jis eina ir nuolat tikrina ribas. Jų tvirtumą, apibrėžtumą ir pagrįstumą.
(Nuotrauka iš interneto)
Visgi, tai Kaligulos beprotybės, estetiška ir egzotiška susidievinimo išraiška, leidžianti pajausti nuolat stprėjančią ir link kažko lemtingo vedančią įtampą. Jis jautėsi dievu ir tai atsipūtęs įrodinėjo kitiems. Lengva susipainioti kai nevaržomai gali būti žiaurus, despotiškas - tiesiog nuo NIEKO nepriklausomas. Žudo, nes pats bijo mirti? O gal iš nuobodulio, nes visi materialūs turtai jam pavaldūs. O kas gi dar gali būti vertingiau, už žmogaus gyvybę? Ne turtai, jis tai suprato. Ar jam skaudu? Žinoma. Kuo labiau skaudino kitus, tau labiau pačiam skaudėjo. Ar jam buvo suteikta pasirinkimo laisvė? Žinoma. Ar jis pataikė? Ar apskritai, nors vienas žmogus turėjęs absoliučią valdžią išliko paprastu žmogumi? Visi jie buvo tokie dievai. Kaligula - berniūkštis. Jis žaidė. Įvairiausiai ir kraštutiniais būdais. Dažnai peržengdavo ribą. Nu ir kas? Juk JAM galima. Jis turi nekontroliuojamą laisvę rinktis. Matyt todėl vadovai turi daug patarėjų. Pernelyg baisu vienam viską kontroliuoti, prisiimti VISĄ atsakomybę. Baugu. Ir aš bijočiau tokios laisvės. Spektaklio eigoje ir mums buvo suteikta laisvė rinktis ir net kelis kartus.
Tas pats veiksmas, Kaligula trokšta ovacijų ir aukų iš šavo kuriamo spektaklio (spektaklis spektaklyje) žiūrovų (žiūrovai žiūrovuose). Mes kaip paklusnūs avinėliai darom, ką liepia aktoriai. Tada Kaligulos vienintelis draugas, jį nuoširdžiai mylėjęs ir viską jam atleidęs (net tėvo nužudymą) išėjęs iš savo vaidmens pakomentavo situaciją iš šono. Jis normaliai kalbėjosi su toliau vaidinančiais personažais, atskleidė mūsų prisitaikėliškumą, pasidavimą, norą būti valdomiems, norą paklusti. Pažvelgė į spektaklio sceną, kaip į realų vyksmą gyvenime. Gyvenime aš bučiau pamąsčiusi, kaip čia man elgtis toliau, o spektaklyje paklusau aktoriams net nesumąsčiusi ką realiai darau. Nes taip saugiau - nežinomybė didžiausia žmogaus baimė. Ji nestabili. Tad aktoriai nesunkiai valdė publiką (vėl publikos įraukimas) - primetė mums ką sakyti, dainuoti kartu su jais ir garbinti Geišą-Kaligulą, jai aukoti aukas. Niu čia jau kas ką turėjo. Aš nespėjau nieko suprapštyti.
Ką tik minėtas Kaligulos draugas - drąsus. Jis vienintelis nebijojo Kaligulos ir net sugebėjo jį mylėti. Drauge jie - gėrio ir blogio kova, IN ir JAN. Kaip kasdien. Blogis bijo gėrio, bėga nuo jo, neprisileidžia artyn. Skaudina kaip tik sugeba. O gėris eina link jo. Drąsiai. Dorai, nes neturi ir neneori kažko slėpti. Ir kaskart, kaskart (!) nudega. Kol galiausiai pasiduoda. Gėris taip pat turi tokią teisę ir tokį pasirinkimą. Jis išeina, palieka Kaligulą visiškai vieną - tada pastarajam išvis nebelieka jokio akstino gyvenime ir pačiam gyvenimui.
Vidas sakė šis spektaklis apie norą gyventi. Čia jis mums, žiūrovams vėl leido rinktis, ar nužudyti Kaligulą pačioje pabaigoje ar ne. Blemba, bet netyčia savo abejingumu vis tiek nužudėm. Kažkaip vos pora cyptelėjimų iš publikos buvo, kad paliekam tą žaltį gyventi. Bet to neužteko. Tai ir uždaužė jį pagaliu to išsvajoto stabilumo siekantis poetas. Po kulminacijos - minėta "Friday I'm In Love" daina. Tik po kiek laiko supratau, išgryninau kaleidoskopo principą - kaip greitai žiaurius dalykus mes užmirštam ir po kelių sekundžių linksmas dainas dainuojam. Tai man gana niūriai atrodo. O gal čia tik aš nejautri. Buvo peržiūroje viena lietuvių teatro ir serialų aktorė. Ji išėjo apsiašarojusi. Reikia tikėtis, kad čia tiesiog aš dar labai daug ko nesupratau. Taip, pasirenku jautrumą, prieš išmintį.
Kitas aktorius sakė, jog jam šis spektaklis apie tai, kad kiekviename iš mūsų esti Kaligula. Vidas Bareikis išradingai tai parodė. Jo įsitraukimas į spektaklį, jo absoliutus aktorių valdymas ir jų veiksmų nukreipimas jam patinkančia, subjektyviai derama linkme, primena patį Kaligulą, jo grynąją galią. O kas režisierius yra aktoriams? Vis tiek, ką besakytum - Dievas.
P.S. foto dar paprašysiu Vaidos :) Ir dar reikia pamąstyti apie tą penklitriaką vandens. Jį iš pat pradžių įsidėmėjau.
Komentarai
Rašyti komentarą