Kas prieis vaivorykštės galą, tas lobį atras

Neliūdėk, neverk, nepyk, nešauk, neisterikuok, neaiškink, nesiraukyk! Būk linksmas, pozityvus, draugiškas, laimingas - būk patogus! Tiek daug primestų kaukių. Nors iš tikrųjų tai jaučiam visą spektrą jausmų, bet gal dėl tų kaukių kartais primirštam, kiek daug galim jausti. Kartais net atrodo, kad vieni jausmai yra blogi, o kiti - geri, nes ne viskas, kas slypi po kaukėmis, mums patinka.

Visus "negražius" jausmus traktuojam kaip kokius baubus. O juk jie tikresni už tikrovę. Jie jau yra, o tikrovė - subjektyvi. Kas vienam tikra ir svarbu, kitam - ne. Jausmai nėra mes. Jie yra mūsų. Užėję pas mus į svečius, nori nors trupučio dėmesio ir meilės - kad su jais padraugautume, pažaistume, o ne nuvarytume į kampą, ir dar patys užsidengtume akis, tarsi jų išvis nebūtų. O juk jie svečiai!

Jausmus reikia jausti, o po to paleisti. Mes bijom, nes niekas nesako kaip tai padaryti. Taip, kartais jie užklumpa tikrai netinkamu momentu ir nesinori jų susprogdinti ir aptaškyti naujus tapetus. Pavyzdiui, aš dažniausiai nenoriu jausti savo pykčio. Supykstu ir gailiuosi - kam čia supykau :D Po to prisimenu: jaučiu, ką jaučiu, tai jau yra, o pykti irgi reikia mokėti. Ir svarbiausia, papykus, kuriuo nors būdu paleisti susikaupusius jausmus.

Apie tai ir yra šis įrašas - ieškoti tinkamų būdų. Gal išsirėkti miške, gal išprakaituoti sporto klube, gal tapyti paveikslus, gal pradėti rašyti blogą, gal šokti, o gal dainuoti. Svarbiausia, daryti tai sąmoningai ir rūpintis savo vidine sveikata ir švara. 

Motina Gamta jau nujautė, kad Žmogus gavosi tinginys ir kad nepuls daryti to, kas jam nepatinka. Todėl suorganizavo viską taip, kad turėtume pomėgius, kurie mus išlaisvina, pradžiugina, užgrūdina, ugdo ir leidžia pažinti save. Tą asmenybę, kurios viduje ir yra visų spalvų spektro vaivorykštės pabaiga, su visų taip geidžiamu lobiu, kuris slepiasi po visais tais lozungais "Būk laimingas!" Būk geras!" "Nesinervuok!". Neužspauskim savęs, o nerkim gilyn ir geriau pažinkim savo vidų.