Klausom, apie Čiurlionio pieštą valentinkę, skaitom, kaip stipriai pasiilgau menotyros IR ŽIŪRIM Į VYRUS

(Apačioje esančio video viena iš temų - vyro ir moters pasauliai, tad tai įkvėpė mano mergiotišką tekstą, pagražinti vyrų nuotraukomis.)

Keturi metai praleisti Kaune. Oi, iš pradžių buvo baisu ir vėlai naktimis nevaikštinėdavau. Nebent su palyda, nors klausa vis tiek būdavo įtempta, o žvilgsnis budrus. Juk į didmiestį, laikinąją Lietuvos sostinę, ir dar su Mega - apskritai visos Lietuvos širdimi, atvažiavau, tai čia jau ne Šakiai tau. Reikia truputį pabijoti. Praėjus tam trupučiui, išaiškėjo tai, dėl ko ir dabar myliu Kauną. Tai yra studijos, o ne koks ten studentavimas (ai, ką čia apsimetinėju, ir studentavimas pridėjo šarmo tam tikrais momentais), bičiuliai, kuriuos teko laimė sutikti čia ir pats miestas su savo architektūra, žaliosiomis zonomis, Fryko gatve, o šalia to - Akropoliu ir mandrom fyfom, taip juokingai klibinkščiuojančiom per Laisvės alėją :) Man ir nekart yra tekę suplasnoti rankomis ir gana juokingai suvinguriuoti klubais, kai vos neapsivoždavau pėdos šonu pataikius į trinkelių tarpą. Nepaisant to, vis tiek buvo smagu keliauti ta Laisvės alėja. Musų fakas - šalia fontano, tad jis nuolat pradžiugindavo tai baltu putotu vandeniu (čia kaip dieną aišku, kad aštuoniolikiniai, vakarais iš tancų grįžinėjantys į savo bendrabučius, Fairy būna pripylę), per Kalėdas - eglute, išpuoštą tokiais nuostabiai nuostabaus gražiausio grožio cariniais grožiais ir dar su blyksinčiom margom lempikėm. Mirkt mirkt. Oj, aštuonios perdegė, o rudenį - ūžiančiais fuksais (fontanas visad būdavo kažkuris krikštynų postas),  Blemba, ko tie vargšai tik neturėdavo padaryti. Tiksliai, mes pačios irgi virėm iš jų košę-makalošę. Turėjo ir pašokt, ir padainuot, ir į Soborą užlipt. Nustebom, žinoma, bet kadangi niekam nepavyko, užtai visi gavo gerą dozę skaniausios pipirinės-aliejinės-actinės ambrozijos ir maišą miltų. Ant galvos, ne į veną! Šiaip diena mums parirodė gana vėsi, tai tie šlapi balti vaiduokliai po lietuvių liaudies žaidimo "Jurgelio meistrelio" (tikrai gera prisiminti kaip jie liūdnai dainavo ir kaip juokingai šoko ratelyje), dar ir Starkos mums subėgiojo, kad pasakytume, kur kitas postas. Ech...niu sakau, kad tikrai geri laikai buvo :)
Dar gerai būdavo toj Laisvėj ankstyvais rudens ar pavasario rytais skubėti į paskaitas. Visa alėja dvelkdavo vyriškais kvepalais. Ir nebelenkokiais ten fuflo, kaip Petruškevičius pasakytų, jei jau išsilaikydavo kvapas iki 9 valandos! Atrodo eini, paskui vieną kvapo upelį, žiū šakojasi, užuodi kitą. Tada kuriu savas istorijas, kokio būdo, bruožų, net kokio darbo savininkas rinktųsi tokį aštrų, lengvą ar tokį įtraukiantį kvapą...

Tiesa, aš apie paskaitas čia užvedžiau kalbą :) Tai va, šiaip labai džiaugiuosi, kad turėjau puikius dėstytojus. Vieni iš jų mus vadino kačiukais ir zuikučiais, kiti ir ašarą nubraukdavo, papasakoję neseniai matyto gero filmo siužetą, vieni dėvėjo perukus (nesijuokit - gražus jis buvo. Ir dėl ligos jį nešiojo), kiti kalbėdavo su juokingu anglišku akcentu, vieni nešiodavo ilgus languotus sijonus ir kepures su pelytės ausytėmis (čia jau galima pasijuokti), o dar kiti buvo labai seni, kad mums net teko garbė apturėti paskutinę dėstytojo paskaitą (čia jau kalbu apie labai nuoširdų ir gyvybingą prof. habil. dr. Vladą Stauską). Nepaisant visų jų skirtumų ar keistenybių, svarbiausia, ką jie sugebėjo mums duoti, o mes pasiimt iš jų, t.y. meilę menui, mokslui, kolegoms, net ir absurdiškoms jų nuomonėms. Tas tiesa, pas mus buvo nemažai vaidinančių HYPERmenotyrininkus. Jiems labiausiai patiko teatro paskaitos, žinoma. O man patiko visos. Žiauriai buvo įdomu sužinoti kaip menininkas suvokia jį supanti kasdieninį pasaulį ir kaip dar keisčiau arba juokingiau sugebą jį pavaizduoti. Bet tokia įvairovė išlaisvina. Tai įrodo, kad ir tu su savo marazmais bei išsidirbinėjimas irgi esi visai nieko žmogus ir net galėtum būti fainas meninyyykas, jei labai norėtum. Ir jei dar tau nusišypsotų sėkmė, kad sutiksi antrą tokį potrenktį, kuris sakys: "Joooooo, čia tai menas, rauna stogą tokia idėja" Niu Picassas ar Monet gal ne visai tai žodžiais pasakytų, bet manau panašiai. 

Tai va, sakau, kad smagu toj menotyroj. Išvadoms - man labai patikęs vienos paskaitos fragmentas:

Organizuojama paroda. Ten ir ten, tokiu ir tokiu metu. Ateina labai intelektualūs dėdės ir tetos pasižiūrėti. Arba artistiški, avangardiniai tokie, tie kur HYYYPERmenininkai išlieka ir baigę studijas. Aišku tarp abiejų rūšių pasitaiko ir grynuolių. Tai va, ateina tos abidi gentys į tą ir tą vietą, tuo ir tuo laiku. Ant durų lapelis. Gal ne su tiksliai tokiu, bet panašiu užrašu: "PARODA VYKSTA TIEK, KIEK APIE JĄ GALVOJATE". Ir viskas. 

Tad džiaugiuosi, kad užmačiau šitą puikų mokytoją, su tokiu žvėrišku užsidegimu kalbančiu apie meno ir gyvenimo (to teisingo, gražaus, nuo kurio religijos pagrindinės tiesos neatsiejamos) ryšį. Labai tinkamas video apmąstymams pageidautina tam ramiam laikotarpiui prieš Vėlines. O jei renkatės Holowyną, tai būtinai išleiskite savy tūnančius menininkus ;))