Apie Save. Iš Labai Arti.

Nežinau iš kur tas toks stiprus noras būti gražiai, stilingai, originaliai, išskirtinei. Bet jis visad buvo kartu su manim. Kiek atmenu save. Visad. Nuo tada kai televizoriuje pamačiau gražias merginas su dar gražesnėmis suknelėmis, pokvailai trypčiojančias (nepavadinsi to šokiu, nes jaudulys sustingdė visus kojų raumenis) Misių konkurse. Vis tiek, tas konkursas man sukėlė didžiulį susižavėjimą. Per reklamą, prieš pat finalą, su juodu flomasteriu nupiešiau didelę, per visą oranžinę svetainės sieną, nugalėtojos karūną. Kai pagalvoji, dabar toks interjeras visai sueitų. O Donatella Versace su Angelina Jolie tai jau tikrai susižavėtų. Mama ne. Tryniau visą vakarą su kempinėle tą sieną ir verkiau sau.

Tokia buvo pradžia. Nebaisiai sėkminga. Gal tai privertė sudvejoti savo jėgomis. Aiškiai prisimenu, jog nuo tada ir šiaip visada norėjau būti dizainere, tačiau atėjus brandai, t.y. aštuntai klasei, toks noras atrodė mažų mažiausiai neracionalus. Ir prasidėjo mano apmąstymai: „tai kuo gi aš turiu/galiu/noriu būti?“ Per ketverius metus, iki pat dvyliktos klasės, nekažką sugalvojau. Pirmu numeriu įrašiau žurnalistiką, o tapau menotyrininke. Nesigailiu to. Menotyros studijos yra ypatingos. Dėkoju likimui, kad galėjau sužinoti tiek jaudinančių, išskirtinių, keistų, absurdiškų, didingų, „gražių“ (menotyrinė chebrytė te atleidžia už šio epiteto vartojimą) dalykų. Tai neabejotinai pakeitė mane, o gal kaip tik labiau išryškino kai kurios tų mano smegenėlių linkius. Na, ką jau dabar padarysi, teks susitaikyti.

O dabar? Suvokimas apie grožį, estetiką, skonį tapo dar labiau išlavintas, bet liko pirmutinė abejonė savimi. Aj, tiesa, bandžiau po studijų atsiversti į tą, jau taip sakant, didžiąją dizainerę, bet pasirodo nebaisiai moku piešti. Žinoma, tai ne kliūtis, - gi sako: jei labai nori, viskas išmokstama. Deja, kad man ne taip jau patinka piešti. Man tai per daug rami veikla. Niekad tokia savybe nepasižymėjau. Va, tai dėl to išsikristalizavo mintis, jog galėčiau būti visai šaunia stiliste – derinti jau sukurtus objektus, išgaunat tą teisingą outfito skambesį. Kaip ir tikrai neturiu dėl to abejonių, bet vis tiek kažkas nuo to tarsi stabdo ir gana. Visad lėkdavau visur stačia galva, aplinkiniai, ypač kaimo bobutės, tai tikrai to nesuprasdavo ir kotais (čia mes taip, Suvalkijoj sakom, kas reiškia ne visokiausias mintis apie įvairiausius klotus, o reiškia dvejonę) labai jau rūpindavosi, kad kitą kartą būčiau atsargesnė, ramesnė ir tai jau tikrai paklusnesnė. Šiaip tėvai su manim nuolat turėjo problemų. Blemba, kaip nuolat! Tikiuosi mano vaikai to iš manęs nepaveldės, nes mano kantrybė tai jau visai menka.

Tai va, nugyvenus 25 metelius imi galvoti, kad nesi kažko labai jau daug gyvenime pasiekusi. Na, čia ta prasme, kaip dauguma suvokia: gerai apmokamas darbas, pavyzdinga šeima, o jei ne, tai puikavimasis ant Žvėrių viršelio arba bent jau ant Savaitės. Imi galvoti, kad kažką čia ir dabar reikia keisti tame savo gyvenime. Iš tikrųjų, jaučiuosi kasdien kažką duodanti, turinti vertę. Na, taip, čia apie bendražmogiškumą. Bet to per maža. O savirealizacija? Kas nuostabiausia ir geriausia, aš turiu idėją. Užvakar atėjo ta apvaizda. Tikiuosi pavyks nusimesti visus kaustančius nepasitikėjimo savo jėgomis šarvus ir ją įgyvendinti. To labai linkiu sau. Linkiu kiekvienam. Ne tik būti savimi, bet ir pakovoti už tai.