Išdrįsau būti netobula!

Baimės ir drąsos. Jų būna visokių. Didelių ir mažyčių. Didžiosios, man atrodo, - panašios visai žmonių rasei, pvz., bijoti prarasti artimuosius, susirgti nepagydoma liga, o drąsa - išgelbėti kam nors gyvybę ar rizikuoti prarasti susikurtą gerbūvį. O mažytės būna skirtingos ir gal net juokingos, kai pasižiūrim iš šono. Aš papasakosiu apie savąją baimytę, kuri pavirto drąsele. 

Aš bijojau atrodyti "netobulai". Nuo mažens man labai patiko gražiai rengtis, viską susiderinti. Brangūs ar ne tie drabužiai, nebuvo labai svarbu, žymiai svarbiau, kad jie būtų tvarkingi: švarūs, nesuplyšę, kvepiantys. Augant ir susipažįstant su vis daugiau žmonių savo gyvenime, pastebėjau, kad kitiems tai nėra taip svarbu. Kai kuriems - išvis nesvarbu. Man tai buvo wow, todėl visąlaik bandžiau suprasti kodėl. Supratau, kad mano išvaizda neprivalo būti tobula, kad kiti mane priimtų ir mylėtų. Matyt, yra įdomesnių dalykų, slypinčių po išore. Pamažu ir pati lengviau pradėjau reaguoti, kad mano plaukai visada išsitaršę ir kad kai valgau šokoladinius ledus, jie būtinai dribteli ant palaidinės. 

Šis suvokimas gavo progą dar labiau įsišaknyti, kai pradėjau šokti - gavau dar vieną iššūkį. Mano pirmasis šokių mokytojas, kuris įmontavo lindyhopo pagrindus man į pėdas ir buvo kaip autoritetas, šoko su suplyšusiais batais - jo nykštys prašė valgyti! Man tai vėl buvo wow :D Jis tikrai mato, kad tie jo batai suplyšę, bet jam visai nesvarbu, ką mes pagalvosim. Man pačiai prireikė beveik trejų metų, kad ir aš pagaliau išdrįsčiau šokti su suplyšusiais batais.