Kartais užknisa būti jaunu. Ir dar kai sako, kad tau viskas prieš akis.
Skaičiau R. Vanagaitės straipsnį apie toksiškų žmonių bei tokios veiklos vengimą ir leidimą sau nuo to drąsiai atsiriboti.
Yra žmonės kurie man patinka. Yra nepatinkančių. Klausiu, kuomet aš daugiau gaunu arba bent jau mažiau prarandu: tada kai su man nepatinkančiu, bet draugišku ir nuoširdžiu žmogumi bendrauju ar tada, kai nebendrauju visai? Čia ne tas klausimas, ar sugebu būti viena pati su savimi. Sugebu. Tiesa, retai, todėl ateityje praktikuosiu tai dažniau. Diksutuojamos situacijos objektas nėra toksiškas, tad kodėl reikėtų nuo jo atsiriboti? Tai galima traktuoti, kaip išėjima iš savo komforto zonos, bandyti suprasti ir tyrinėti kodėl TAU jis nepatinka. Konkrečiai. Galbūt, o tai labai tikėtina, kad tas žmogus nepatinka, nes yra pernelyg panašus į tave. Kas tuomet? Visi keliai veda į Romą. Aš pasakysiu, visi keliai veda į save. Ar gali pasikeisti mano povyza, to kito asmens, atžvilgiu? Tikėtina. Gali.. Taip, tikrai gali! Kuomet pakeiti savo požiūrį į aplinkinius, kurie supa tave. Kuomet pats nusimeti apsauginius šarvus ir lieki savimi. Žinoma, niekas nesakė, kad lengva būti savimi. Priimti save su visais trūkumais. Ir netgi dar pasiknaisioti, pakrapštyti ten viduj, gal dar bene kokį rasi. Iš pradžių tai sukelia didžiules kančias, juk kūnas nepratęs prie tokių išgyvenimų, bet po to tai leidžia įgauti puikią ir patraukią (SAU) formą.
„Gal malonėtumėte pasakyti kur man iš čia eiti? Tai labai priklauso nuo
to kur nori pakliūti, - atsakė Katinas. Kad man nelabai svarbu, kur... -
tarė Alisa. Tada koks skirtumas, kur eisi, - atsakė Katinas.“
(Luisas Kerolis, "Alisa Stebuklų šalyje")
Aš noriu žinoti, kur einu. Noriu pažinti save visais rakursais, briaunomis, ašmenimis, kampais, užkertėmis, nutylėjimais. O kitas žmogus - priemonė. Negražiai skamba? Bet ar blogai turėti motyvą? Ar aš nuo to su juo būsiu mažiau nuoširdi, tikra?
"If you are honest, people may cheat you. Be honest anyway." (Paulo Coelho)
Ir ne mano būdui būti dviveide ir dar sukta. To, tiesa, taip pat mokausi, bet labai negrabiai. Nors tai turbūt kartų klausimas, kuris natūraliai ateis su amžiumi? Kiek esu pastebėjusi, ypač tai lengva vidutinio amžiaus "jaunuoliams", o žiloje senatvėje žmogus vėl sugrįžta prie nuoširdaus ir paprasto pokalbio, kaip kad vaikystėje, kuris be visa ko mažiausiai sunaudoja energijos. Net priešingai, įkrauna.
Tad toks eksperimentas teoriškai mąstant turėtų pavykti. Nes juk nelogiška atsiribojus, kad ir tikrai asmeniui nereikalingo dalyko, likti taip prie nežinia ko. Ar nežinia su kuo. Ir kalbėti apie tai tai sunku. Sunku, rašyti apie jaunam žmogui būdingą paieškų, apmąstymų, metodų, teoremų praktinį pritaikymą, nes tai skaito ir tie patys Toksinai, o jie priekabūs, leidžiantys sau vertinti, mėgstantys tamsius, sarkastiškus atspalvius savo kalbėsenoje. Reik rasti savy dar daugiau nuoširdumo priimti juos tokie, kokie JIE esą.
Beje, Rūtai Vanagaitei jau 60 metų, tad nenuostabu, ji daugybę dalykų jau patyrusi, išmokusi, o tai manęs dar tik laukia. Tad ir jai pasakyti, kad dabar darysiu tai ko noriu aš, žymiai lengviau. Be to tai labai brandu. Avantiūristiška, drąsu, bet teisinga. Kai aš tapsiu vidutinio amžiaus "jaunuole" ir jei jau žinosiu, kas aš esu ir ko noriu ir jei iki tol nebūsiu atsiribojusi nuo visų toksinių, irgi taip pasakysiu.
Komentarai
Rašyti komentarą