Romantiškas dialogas su savim.

Pačiam augti sunkiausia. Tu jauti, kaip po oda tempiasi raumenys, plaučiai nebetelpa krūtinėje, gal net kokie nors sparniukai ties mentėmis kalasi. Kaskart supranti kiek dar daug nežinai, kiek daug nespėjai patirti. Pamatyti. Paliesti. Užuosti. Paragauti. Pasakyti. Patylėti. Dar. Aš dėkoju pasauliui už jau patirtas patirtis ir prašau išminties jas sudėlioti į teisingus stalčiukus savo galvoje. Kad visi jie būtų kažko pradžia arba tęsinys. Gražus koliažas, leidžiantis Gyventi. Kiek daug. Kiek daug visko aplink mane. Nesugebu suvokti viso to masto. Tik turiu troškulį dar ir dar ragauti, atrasti, pažinti, sužinoti. Buvau tas padarėlis, kuris gyvena savo pasaulėlyje. Su savom taisyklėm, spalvom, džiaugsmais bei rūpestėliais..kvepiančiais vėjo gūsiais, tyliai sningančiais obelų žiedais ir svaiginančiomis liepomis. Tai patys geriausi dalykai. Bet tas padariukas veik išaugo savo gimtuosius sraigės namelius. Savo letenėlės nageliu skrebena tą apvalkalą ir lenda į Pasaulį. Pas tave, pas nuotykius. Šiek tiek baugu, bet tai užtikrina, jog jausmas ir pasiryžimas esti tikri. 

- Ar tas padarėlis turės galimybę išlikti nepasikeitęs? 

- Žinoma, ne. Iš tiktųjų, liūdna būtų, jei nepasikeistų. 

- Tai viskas, ką jis buvo susikūręs išnyks? Tai tepaliks kaip scenarijai sapnams? 

- Ne, aš pasiimsiu su savimi kvepiančius vėjo gūsius, tyliai sningančius obelų žiedus ir svaiginančias liepas. 

Tai man svarbiausia. Jie mano savastis. Tada eisiu tolyn, aukštyn, platyn.

(Gal kada ten susitiksim. Su tavim, tavim, kuris taip pat visur su savimi tampysis ką nors iš Savo Pasaulio. Kuris irgi norės kristi į minkštą žolę, rankas pakišęs po galva žiūrėti į dangų, pro susipynusias medžių šakas, ir šnekėti apie rimtus dalykus. Apie tai turbūt ir kalba domotyvacijos, kai sako, kad "Mylėti, tai nereiškia žiūrėti vienas į kitą, o žiūrėti viena kryptimi.")

Iš kur tokia romantika ir sentimentai? Negi senstu? Ne, čia artėjančios Kalėdos taip veikia :) Šalia manęs oras jau kvepia meduoliais ir mandarinais.