Kodėl ryte dažausi prie žvakės, o darbe randu eglišakių.
Šiandien aš pyktelėjusi. Ant visko. Bet nuo pradžių.
Vakar einu į sporto klubą - iš principo tai esti geras dalykas. Ir man patinka sportuoti. Blogai tai, kad vakar gi kalėdinis vakarėls buvo. Kodėl tai blogai? Nes tiesiai po darbo nulėkiau ten, 17.30 jau dirbau ant preso, pirmąkart pas Andriejų. Tas lėtesnis ir greitesnis tempas apsunkino man treniruotę :D Po to savo programą pasidariau. O dar ir Senelis Šaltis buvo atėjęs! O administracijos merginos visus vaišino šotais. O treneriai buvo su didelėmis kalėdinėmis kepurėmis ir dryžuotomis kojinėmis :D Tad pagalvojau būtinai nueisiu ir pas Bronių, gauti antrą porciją presui. Kaip aš mėgstu prasitąsymus, po jo trefkės!! Dirst į laikroduką - jau po devynių. O taip ant dūšios visko pilna, tai norisi viską iškratyt, ech, varau į Zumbą. Niu va, trefkė baigėsi 21h, dar greitai prasitampiau, į pirtelę, dušą ir namo. Skubu, žinau, kad būtinai turiu iškepti pyragą. Be 20min vienuolika aš namie. Taip, "šiek tiek" užtrunku, kol iš Pilaitės grįžtu į Fabus. Ir taip kas antrą vakarą keliauju :( Niu, sunkiausia jau praeity, kadangi jėgos baigia apleisti mane, ieškau miltų, kaišinių, ect. Pala pala, o kur cukrus?? Nu blemba!! Ok, aš jau pakeliui į Maximą. Lyja. Aš be skėčio. Panašėju į piktą keksą. Ok, aš jau namie. Bandau skubėti ir kepti pyragą. Neišeina. Niekad. Man tas makalavimas, vienų produktų dėjimas, paskui kitų, kaip kokia meditacija. Taigi, pagaminu pyragą, kaip įprastai, maždaug per 45min. Kol pyragas kepa, einu į vonią, išsiplauti galvos. O gal ryte tai padaryti, nes ir čia užtruku apie valandą, vienas, antras šampūnas, palaikau po kokias 3-5min, kaukė - apie 20min - per tą laiką spėju kambarį susitvarkyti, tada jau šoku normaliai į vonią. Galiausiai aliejukas. Orkaitės skambutis praneša, jog pyragas iškepė, reiškia iš tikrųjų praėjo valanda. Protas ir kūnas nelabai funkcionuoja, tad užmetusi akį į pyrago spalvą, lieku maloniai nustebusi, kad šį kartą neperkepiau. Bumpt į lovą.
Rytas. 6.35. Pirmų 2 žadintuvų telefone negirdėjau. Tik tiek, kad sapne girdėjau fainą muzikėlę. Stalinis žadintuvas priverčia išlipti iš lovos ir jį išjungti. Reaktyviniu greičiu lendu atgal po antklode. Ar galėčiau vaikščioti per miegus? Oj, nesunkiai. 6.45. Girdžiu kitame kambaryje sesė atsikėlė, reiškia po jos būtinai reikia ir man pasiekti vonią. Niu, pasižiūriu kaip pyragas atrodo. Oj, kodėl jis toks šviesus? Niu, rupučke, kaip nervuoja. Ok, "dakept" nespėsiu, tai nešiu kolegoms tokį, koks yra.
Toliau. Hmm..ką čia rengtis?
Pyst ir tamsu. Niu čia dabar? Taip, dingo elektra visam name. Nesijaudinkit, ne kokios blondinės - jau pasižiūrėjom, ar ne saugikliai. Jėga. Kur tos žvakės? O laikas tirpsta... Šiaip ne taip radau. Einu dažytis. Iš įpročio į vonią. Su žvake. Ir blemba, tik vieną žvakę ant greičio radau - kaip sunku per tuos šešėlius suvokt antrą, silpniau apšviestą veido pusę. Va, dabar pagalvojau, kaip gerai, kad vakar išsitrinkau galvą. Tebūnie, darbe pasireguliuosiu veidelį, bėgu pro duris. Aišku liftas neveikia, tai iš 10 aukšto ristele per laiptus. Lyja. Ir vėl. Ar vis dar. Tokia žiema, tai rupūs miltai, po šimts gegučių, suk ją griausmas, nerauk tu rūtų, perkūnai su perkūniukais! Niu bet atgal tai jau nelipsiu skėčio. Į pirmą autiką suspėju, į antrą - ne. Čia tradiciškai. Šį kart greitai ir antras atvažiuoja. Nusnaudžiu autike. Tradiciškai taip pat.
Prie darbo durų. Nerandu kortelės. Rankinėj milijonas daiktų, kurių prireikia tik vieną kartą per savaitę (et, vis tiek tampausi, nes būnu ypač pikta ragana, jei tada, kai prireikia, ko nors neturiu) ir dar pyragas (tiksliau du išėjo iš recepte nurodyto kiekio - vienas kaip tik specialiai kolegai, pažadėjusiam atnešti eglišakių). Po 5 min krapštymosi, aš jau viduj. Niu tai pagaliau.
Akurat, eglišakes atnešė. Laukia visą krūva ant kėdės. Tiek tai tikrai nereikėjo. Va, sau sakiau pamerksiu į vazelę dėl kvapo ir vaizdo, o dabar pusę sienos galiu jomis uždengti. Niu ok. Va, kai pabaigsiu rašyti šitą postą ir pasidarysiu rytinius darbus, eisiu kurti Kalėdinio kampelio redakcijoj (Kol kas ten vienas liūdi Senis šaltis, kurį rado bernai archyve).
Juk pati sugalvojau, kad reikia keistis dovanėlėmis. Žinoma, nebuvo lengva bendradarbius įtikinti, kad ir jiems taip reikia. Jei labai daug visko ir įdomiai net sakyčiau, prigalvojo, kodėl nereikia :D Po ilgų diskusijų ir derybų, buvo pasiektos paliaubos (t.y. priverstinis keitimasis :D), kuriomis dabar ir turiu rūpintis. Na, tai pirmin narsoliai į Takešį pilįįįįį :D
Komentarai
Rašyti komentarą