Laiškas buvusiai grupiokei

Perskaičiau buvusios grupiokės blogą "Udra dykumoje". Pradėjau galvoti, o aš kodėl nerašau egzistencialistinėmis temomis? Apie ką tuomet rašau? Kodėl savo straipsniuose nuolat užduodu krūvą klausimų? Kodėl rašau šmaikščiai? Kodėl nėra griežtos tvarkos?

Tai nereiškia, kad nemąstau apie gyvenimą, mirtį, laimę, meilę, realizaciją, tinginystę, nežinojimą. Mąstau. Tik ne taip niūriai. Ne taip sumautai sudėtingai. Kokia bebūtų tokio mąstymo prasmė? Ką ji atneštų ir duotų? Va, Udra dykumoje, man atrodo nelaiminga ir dėl to man jos šiek tiek gaila. Dėl to, noriu parašyti jai laišką, kad pamatytų tuos pačius dalykus apie kuriuos ji rašo (nes tie dalykai tupi ir mano galvoje) iš kitos perspektyvos.

Ji jaučia aplinką ypač jautriai, bet nejaučia savęs. Nors ji sako, kad ieško savęs, bet manau ji labiau klauso ne savo vidinio balso, o aplinkos. Jai svarbu būti protinga, kad neduokdie ta aplinka jos nepalaikytų tuštute. Vietoj to, jai turėtų rūpėti ne kaip tik tokių, dažnai net nepažįstamų, pavydžių žmonių nuomonė, tų kurie į ją iš padilbų žiūri, o ar ji pati yra laiminga vienaip ar kitaip elgdamasi. Ji pati. Tu pati. Tu pats. Tai yra esmė.

Ji labai graži. Aukšta. Liekna. Gražių bruožų mergina. Nemeluoju - ji net buvo perspektyvus modelis (pasirodymai užsieny, FTV ir dar daugiau), bet metė. Todėl, kad nematė ten prasmės! Tai dabar kyla klausimas, kur anot jos yra prasmė? Kas yra prasmė? Ji rašo, jog nemato savy talento. Kaip supratau, su juo ir sieja prasmės buvimą. Ar Picasas, būdamas dailininkas nebeieškojo prasmės? Priešingai. Jo talentas buvo tik priemonė realizuoti paieškas ir kartais jų rezultatus. Aš nemanau, kad dėl to reiktų depresuoti, mesti darbus ir atsidėti tik toks skambioms prasmės paieškoms. Dažniausiai, atsakymai ir ateina kažką darant, o ne ramiai jų laukiant. Žinoma, tai subjektyvu, bet man taip esti. O kas tada, kai ji atras prasmę? Ką ji tiksi atrasti ir daryti toliau? Aš pati dar iki galo nežinau, kokia viena mano gyvenimo prasmė. Aš taip pat nežinau, koks vienas mano talentas, tas pats pačiausias. Bet aš neabejoju, kad jį turiu. Beprotiškai mėgstu daryti daugybę dalykų ir jie man sekasi. Aš juos darau ne todėl, kad man pavyktų, o todėl, kad mėgstu juos daryti (na gerai, išskyrus pyragus juos kepu todėl, kad kolegos mane pagirtų :) ). Neikada nelaikiau savęs super protinga, ar nežemiško deivės grožio, bet myliu save tokią kokią esu. Aš esu protinga, tačiau nematau pagrindo, kad ir kiti tai pastebėtų. Esu graži, bet man nereikia, kad kiekvienas man tai primintų. Aš pati žinau. Daugybės, milijono dalykų nežinau. Ar norėčiau sužinoti? Neabejotinai. Mums suteikta nesuvokiamai daug galimybių, tad imi ir pasimeti, kurią čia pagriebti, kuri čia bus ta pati geriausia, kuri man atneš tokią laimę, apie kokią tik filmuose rodo. Naivu, tiesa?  Aš taip pat ieškau prasmės, kaip daugelis mano kartos jaunų žmonių. Tai normalu. O skirtingi būdai, ir mano, ir Udros, yra vienodai geri ir tikri. Manau, skiriamės vienu aspektu - aš esu praktikė, viską noriu išbandyti, pajausti, paragauti, pamatyti, ir Dievas mato, gaunu didžiulius turtus sielai. O ji, (teigiu subjektyviai, nepažinodama žmogaus, susidariusi nuomonę iš blogo įrašų) - teoretikė; ji apmąsto, analizuoja, strateguoja, galvoja, galvoja, o po to dar pagalvoja apie patį galvojimą. O kada atsiras laiko gyventi? Labai džiaugiuosi, kad ji lanko kikbokso treniruotes. Sportas išlaisvina, padeda pažinti savo kūną, o po to ir sielą. Tai antroji esmė.

Kodėl tai rašau jai? Nuo pirmo kurso ji man patiko. Iš tolo. Pabendravus pastebėjau jos šaltumą ir norą būti kažkuo ypatingu. Čia normalus elgesys, juk neprivalo žmogus su visais būti nuoširdus. Tiesa pasakius, menotyroje tokių, tų nuoširdžių buvo mažai. Visi dalyvavo konkurse, kuris protingesnis, įžvalgesnis, gilesnis, keistesnis. Blemba, kaip man tas nepatiko. Kaip žaistume bohemą, tik labai nevykusiai. Apsimetėliai, susikoncentravę į save. Tad nuoširdumui ir paprastam vienas kito pažinimui nebuvo vietos. Iš nuoširdžių pamenu Vienuolę - ją taip  vadinom, nes ji domėjosi religiniu menu ir Paulių, kuriam buvo pochui ant kurso, bet jis sugebėjo išlikti draugiškas, ir kuriam nuoširdžiai patiko architektūra. Dabar jis su tuo ir dirba. Tad man tikrai nepatiko, kad perskaičius vieną Udros įrašą, pastebėjau tikrai nenuoširdų dalyką - žmonių skirstymą. Kuomet ji buvo Ispanijoje, su vyru gyveno viešbutyje. Pas juos ateidavo kambarinė Ana. Jos bandė užmegzti dialogą. Ji draugiškai pasiteiravo apie jos vaiką (nors klausimas, ar ją iš tikro tai domino). Ana džiugiai parodė nuotrauką. Tuomet ji pasiteiravo, ar ji turinti darbą. Udra nežinojo kaip pasakyti tai ispaniškai, bet greitai ir pagalvojo, kad ji vis tiek nesuprastų, kaip ji ieško prasmės, kodėl išėjo jos ieškoti į savo asmeninę dykumą. Juk ką ji galėtų apie tai suprasti, jei pati šveičia unitazus. Aš irgi išsivalau savo namų unitazą, bet vis tiek suprantu Udros klajones dykumoje. Esmė nr. 3 - mylėti žmones ir būti nuoširdžiam.

Ji buvo puiki manekenė. Jos nuotraukose matau istoriją, skvarbų žvilgsnį, puikų siluetą. Man, kaip trokštančiai tapti stiliste, tai nepaprastai gražu ir įdomu. Matau ten ir madą, ir tendencijas, ir stilių.. Ir dar.. dar matau tose nuotraukose pačią prasmę. Kiekvienas kadras atskira, nauja istorija, galinti įkvėpti, padėti, pamokyti. Mada nėra paviršutiniškas dalykas. Joje gyvena visa kultūra. Panašiai kaip mene, tik paveikslo neapsivilksi. Menas labiau pasipūtęs. Rūbas paprastesnis. Arčiau kūno, širdies, proto. O tai, kad nesimato prasmės, galbūt todėl, kad nenorime jos matyti arba ieškome su stereotipais ir nusistatymais. Arba dėl nusistatymų prasmės ir nematome. Kaip aš sakau, jei nakty danguje nesimato žvaigždžių, tai dar nereiškia, kad jų nėra. Tad, savo grupiokei noriu patarti džiaugtis gyvenimu, nes niekas kitas už ją to nepadarys. Gal aš klaidingai ją supratau, gal kišuosi ne į savo reikalus, bet noriu aiškiai pasakyti, kad tai darau gerais ketinimais ir su nuoširdžiais linkėjimais. Linkėjimais džiaugtis, patirti laimę, vertinti tai, ką turi dabar, mąstyti ne taip kaip turėtų, anot pačio individo susikurta visuomenės sąvokos. Nesakau, kad jos kelias klaidingas, tik kviečiu eksperimentuoti ir išlįstų iš to troškaus savo pačios susikurto labirinto ir pradėtų vaikščioti žalia, atvira gyvenimo pieva.