Vaizdai ir matymai, žodžiai ir suvokimai

Skaitau dabar Marko Aurelijaus (Romos imperatorius 161–180 m., karvedys, filosofas stoikas) knygelę "Sau pačiam" Tai filosofiniai užrašai, rasti po jo mirties ir paskelbti atskira knyga, kuriuose jis kalba apie žmogaus santykį su pasauliu. Čia irgi mąstau ir filosofuoju sau pačiai. Jei mano žodžiai ir parinkti vaizdai surezonuos ir su Tavo pasauliu - džiaugiuosi.

Man siejasi viskas. Ir viskas yra viena - mintis, žodis, vaizdas. Kartais atrodo, kad vaizdais plačiau galiu kalbėti nei žodžiais. Jie [vaizdai] turi savy daugiau gylio. Visa tai, ką matau, galiu suvokti iš skirtingų perspektyvų. Iš skirtingų tolių. Vaizdai savy turi didesnes interpretacijos galimybes. 

O kas būtų jei negalėčiau matyti? Ar mintys nuspalvintų juodą tamsą, esančią už tarp manęs ir pasaulio? Kaip gera, kad galiu matyti. Neįvertinam tų pačių paprasčiausių, pačių artimiausių dalykų. Bet tam ir rašau, kad pati atkreipčiau į tai savo dėmesį, o kartu ir Tavo. Būti dėkingai už kiekvieną akies mirksnį, už vaizdą priešais mane, už gebėjimą matyti tavo šypsenos raukšlytes lūpų kampučiuose! Ir už žilus plaukus atsirandančius plaukuose, antakiuose, barzdose. Tai tik žilas plaukas, dar sunkiai pastebimas, bet kai žiūriu į to savininko akis, suvokiu, kiek daug jau praėjo ir kaip atvirai, net nuogai, ir jautriai tas plaukas man tai demonstruoja. Tam reikia akylų akių, tiksliau  - jautrių. Ir TĄ vaizdą TAIP matau tik aš, o Tu matai tai, ko nematau aš.

Žodžiai - galingi. Jie palieka mažiau vietos interpretacijai - juos naudojant lengviau komunikuoti tarpusavyje, pažinti vienas kitą ir konstruoti tarpusavio ryšius. Lengviau, bet tik kai lyginu vieną komunikacijos priemonę su kita, šiuo atveju, - kalbą vaizdais. Juk kai sakau Meilė, į sąrašo priekį pasirenku vienokias savybes, o Tu kitokias. Va todėl kartais galvoju, kad tas, kuris taip pat suvokia vaizdą [mėgstu savo draugams nusiųsti kokį paveikslėlį ir klausti, ką jie tame mato], man yra artimesnis. Nehiperbolizuoju ir nesakau, kad artimesnis savo prigimtimi - tik savo pasaulio matymu. Galbūt net ir daug su žmogumi nepakalbėjus, gebėjimas "suvokti panašiai vaizdus" yra kaip slapta koduotė, kuri leidžia atpažinti savo sielos bičiulius?

Ir visgi, vaizdą, katras yra materija ir esti išorėje, pasiimam niekeno neatsiklausę, nusitempiam į savo vidų ir ten jį suvalgom proto, minčių pagalba. Tad ko vertos mano akys, be suvokimo, ką matau? Be visuomenės susitarimų, kurie padeda suvokti matomus elementus kaip atskiras detales? Tik tada mano protas ir esamos patirtys jas sudėlioja, suguldo gražiai vieną šalia kitos, reziumuoja ir užvadina Mano Pasaulio matymu. 

Tad dėkui ir vaizdams, ir protui, ir mintims, ir žodžiams, ir sąvokoms, ir jausmams, kurie leidžia pažinti tiesą. Pažinti Pasaulį. Pažinti Tave ir Save.

Sakau, kad siejasi viskas ir viskas yra viena :)