Netobuli ataskoniai

Bėgat metams...stop-stop-stop, joooo, čia kaip senolė pradedu, bet jie iš tikro bėga :D Gal čia priešgimtadieninė būsena? Lai. Tai tiems metams bėgant, supratau, koks dalykas mane išlaisvino ir padarė gyvenimą laimingesnį - leisti sau ir kitiems būti netobuliems. O kas keisčiausia, net ir džiaugtis tuo! Palyginti su paauglyste ir pirmaisiais jaunystės metais, tai priešingas mano mąstymas. Vertinu tas aplinkybes ir savo įžvalgas, kurių dėka mano galvoj įvyko tiek daug pokyčių, kurie lėmė naują pasaulio bei savęs suvokimą. Vis dar esu smulkmeniška ir kruopšti, bet tai nebėra desperatiška. Tai tėra sąžiningas darbas prieš save. Ir dabar jau pats procesas teikia daug džiaugsmo. Rezultatas nebėra toks svarbus.
Vakar vakare, tiksliau jau naktį, su nuostabia drauge žiūrėjom žavų ir charizmatiška Woody Allen filmą "Cafe Society". Pažintis su Woody užsimezgė dar universiteto laikais. Filmas ne tik kandžiai "vudiškai" sąmojingas, bet tuo pačiu iki negalėjimo romantiškas. Kalbama apie amžiną meilę, kuri gyvenime kartais būna pasikavojusi po prigimtiniais šiuolaikinio žmogaus pasirinkimais, vardan geresnio būvio. Labai sunkus sakinys gavosi, bet į jį juk sutalpinau beveik visą filmą :) Filmo pabaigoje herojai taip pat priėmė netobulą savo meilės pabaigą. Ir buvo laimingi. Laimingi, kad tas žmogus tiesiog yra, net jei ne šalia. Vienžo, kad reikia gyvenimą ragauti ir mėgautis įvairiausiais jo ataskoniais :) O viena mintis dar ir dabar skamba mano galvoje: "Neverta gyventi neišmėginto gyvenimo, bet išmėgintas jis pasidaro nuobodus".