Ypatingas jausmas.

Man patinka kartais būti be nuotaikos. Tada galiu rašyti. Tiesa, kartais rašau ir geros nuotaikos. Pasikartosiu, kartais :) Liūdesys man nėra liūdnas. Man jis ypatingas. Gal kad jis visad keliauja su pasikeitimais. Ne tais kelioniniais aplinkos pakeitimais, bet prie ko prisirišai, o tas praėjo ir nebesugrįš. Gal toks lietuviškas mano prigimimas? Kaip kažkuriame interviu sakė M. Mikutavičius - "lietuviui kartais norisi, jam tiesiog reikia paliūdėti". Toksai ir mano sukirpimas. O liūdžiu dėl ko? Niu ką aš žinau! Gal kad baigiasi vasara, gal kad senstu, o bičo neturiu, gal kad nerandu naujos gyvenamosios vietos, kuri atitiktų 10 mano reikalavimų. Jo jo, daug, pati žinau, ir tai irgi kelia liūdesį, bet tiesiog esu atvira sau ir žinau, ko noriu. Užtai nežinau, ko noriu iš gyvenimo. Ko tiksliai iš jo noriu, kaip viskas turi atrodyti ar būti? Visad stengiausi klausyti Visatos ir jos siunčiamų ženklų. Eiti ten, kur Ji pakreipia mano leškutes ir pėdutės. Va dabar tikrai jau purkštaujat, jei tas dešimtukas dar neatbaidė. Mintyse šaukiat "kiekvienas savo likimo kalvis"! Ir kas jums prieštarauja? Aš ne. Tiesiog jaučiu, kad dabar gyvenu dar iki galo tiksliai nežinodama. Jei nežinai, kur nori eiti, tai kaip ten nueisi? Nebent, padės Visata. Aš žinau, kad nesu viena tokia. Aišku, tai man nepadeda, bet galiu taip prisidengti. O gal aš žinau tą savo gyvenimo kelią tik bijau įkristi taip, kad po to nebepastebėsiu, kaip lietaus lašas kabo iki paskutinės akimirkos ant nulinkusio žalio lapo, kol dramatiškai nuo jo atsiskiria ir sudūžta ant žemės. Arba kaip Žaliųjų ežerų vandeny pamatau pirmą rudeninį lapą, nors čia tik antros mano vasariškos maudynės. Bet be visų šitų marazmų, kurie taip pat ESU AŠ, taip pat jaučiu, kad pati Visata jau stumia mane EITI. Man belieka išsiaiškinti kur ir nebijoti.

P.S. Dabar skambės ne pasiteisinimas, o aut. pastaba:

   Mano artimiausių draugų rate, žinau, kad yra kurie tokių mano paistalų nesupranta, o tokias mintis traktuoja, kaip verkšlenimą. Galbūt egzistenciniai klausimai jų pačių kol kas dar neaplankė. Pastarieji nėra nei blogi, nei geri. Jie tiesiog yra manyje, tokioje, kokią iš pradžių suformavo aplinka, o dabar tuo rūpinuosi aš. Natūralu, kad turiu klausimų.

P.P.S. Muzikinis fonas: Chicken Shack - I'd Rather Go Blind