Prieblanda. Vasario 27 dieną.

Mano akys atrodo tuščios. Jose gali atsirasti skylė. Jos be jausmų žvelgia į mėlynai žalių vandenų išdailintą aksominę vakaro prieblandą. Dvi žvaigždės dangaus kampe pražydo ir raizgosi man į plaukus.. Ir nieko negaliu padaryti - užmirštu, jog liūdžiu, jog viltis ir džiaugsmas mane apleidęs. Tiesiog žvelgiu į dangų ir gėriuosi.. Visa siela jaučiu gyvenimo chaosą ir gamtos ramybę. Savo proto kaprizus ir savo sielos palaimą..
P.S. Taip susikrimtau, kai nespėjau į paskutinį autobusą, turėjusį nugabenti mane namo... Jau pusė metų kaip gyvenu Vilniuje, ir nors dabar vasara, kartais atrodo, jog šaltis manyje užsilikęs nuo žiemos..