Žiūrėti kitam į akis ir matyti save

Nebijokit. Nebijokim būti savimi. Būti kitokiais. Tai yra gražiausias dalykas, kuris įdėtas į mus, žmones. Tai yra magija. Visi esam žmonės, bet visi esam tokie skirtingi. Ar tai pripažinsim, ar ne, taip vis tiek yra. 

Šiandien su siuntinuku atėjo vyriškis, kurio veidas man pasirodė labai įdomus. Bruožai ryškūs, bet tokie tarsi ištęsti. Tada pastebėjau rankų pirštus, po to rankas - jos buvo trumpesnės, nei įprastai. Tiksliai nežinau, bet tas vyriškis buvo pažymėtas kažkokių vystymosi sutrikimų. Ir tai jį išskiria iš daugumos. Ir jis pats save išskyrė. 

Atrodo, savo išskirtinumu jis gali pasidžiaugti, pasidalinti su kitais, bet, priešingai, užplūsta nepasitikėjimo ir nepilnavertiškumo jausmas. Kartais džiaugtis savo išskirtinumu yra velniškai sunku ir nelengva. Mes patys patikėjom dabar vyraujančiais stereotipų ir požiūrių, kuriuos kažkokie fackin senovės dėdės ir tetos sugalvojo. 

Aš labai džiaugiuosi, kad tas Žmogus nepasiduoda, integruojasi į visuomenę, bet matau, kaip jam vis dar nedrąsu pažiūrėti kitam į akis. Ir tai yra labai liūdna, nes jis niekuomet nepabėgs nuo savęs ar savo kitoniškumo. Jam atrodo, kad mano požiūris bus atstumiantis, nepriimantis, todėl jam taip nedrąsu atsiverti, būti pažeidžiamu, kad jis net nebando išsitiesti visa savo esybe, o tik atlieka savo kaip kurjerio funkciją ir pabėga.

Man ši istorija surezonavo, nes ir aš anksčiau nedrįsau žiūrėti žmonėms į akis. Nepasitikėjau savimi, galvojau, kad aš kažkokia prastesnė už kitus, ne tokia graži, kaip kiti. Tai nebuvo tiesa, o tik savęs nepriėmimas, nesidomėjimas savo vidiniu pasauliu ir dar šiek tiek egocentrizmas. 

Dažniausiai mes kitiems esam įdomūs, tik netikim ir nepastebim to.  Iš tikrųjų, būtent dėl to savo kitoniškumo, kitiems mes ir esame įdomūs. Tai leiskime sau susipažinti vieni su kitais.