Apie matymą

Galbūt viskas yra būtent taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Kai susipažįsti su žmogumi, o viduj mažytė mažulytė, tačiau pati pirma mintis iššoka "kažkas ne taip". Žinoma, būna ir priešingai, net nespėji daug apie kitą žmogų visko primąstyti, o jau jauti, kad su juo įdomu, lengva ir gera. 

Bent jau man tie patys pirmutiniai šmėstelėjimai, suklibėjimai ir vidiniai kuždesiai, nemeluoja, tik aš užmirštu juos ir neatkreipiu dėmesio. O dar po kiek laiko, neretai dar prisigalvoju, na kaip aš čia taip greitai nurašiau žmogų, gal reikia duoti antrą šansą? Ir dažniausiai, nereikia. Vidinė nuojauta tam ir yra, kad palengvintų mums gyvenimus, tik reikia jos atidžiai klausytis, o ne vadovautis tėčių, mamų, tetų, pusseserių, praeivių, politikų ir dar daugybės kitų nepažįstamų žmonių sugalvotų gražaus elgesio taisyklių, į kurias aš taip įsisuku, kad pradedu daryti visai ne tai, ko noriu aš. 

Tad lai prieš kelias dienas atėjęs ruduo nuramina po vasaros visokiausių emocijų patyrusį mano vidų, leidžia viskam nusigulėti ir apdulkėti. Ir tada jau išlaisvina mano nuojautą, leidžia ją prisijaukinti ir visuomet girdėti jos balsą!

                                                 (foto iš FB, kažkurio vestuvių fotografo)