Tu keitiesi
Tu keitiesi. Gyvenimas keičiasi. Visi taip žinom, daaaaaa, bet žinoti ir pastebėti - nėra tas pats. Nors niekas neklausia, kaip tai patyriau, aš sau atsakysiu :D
Studijų laikais su savo mylimiausiomis grupiokėmis maukdavom vyną. Pirma, juk kažką reikia maukti, antra, jei jau studijuojam menotyrą, tai kaip ir "nelygis" gerti kitokius svaiginančius gėralus - tik tuos kur teatro ir geismų dievai žymiai seniau termose lakdavo. Aš mėgau saldų, o jos - sausą. Ar dėl "lygio", ar dėl to kad tikrai buvo skaniau, nežinau, bet dažnai girdėdavau iš jų, kad ir aš išaugsiu iš saldaus ir kad reikia subręsti tam vyrui, tfu, vynui :)
Tada buvo alyvuogės. Ir aš nebuvau kategoriška - karts nuo karto jų paragaudavau ir pati pasitikrindavau, ar tai nėra mano senas įsitikinimas ir ar tikrai vis dar nemėgstu. Tad po picos valgymo, lėkštėje likdavo visos alyvuogės, išskyrus vieną.
kai su mano buvusiomis kolegėmis vykome į Nacionalinę augalų ir sėklų inspekciją, jos tuometinė direktorė mane supažindino su kamambero sūriu. Tada aš labai norėjau neišsiduoti, kad pelėsiai man nu kažkaip visiškai neskanu, tai prisiverčiau suvalgyti net du gabalėlius. Net ir dabar nesuvokiu, kaip tie du sulindo į mano kūną :D
Ir naujausias dalykas - gražgarstės. Ta prasme, aš visiškai nuoširdžiai ir tyrai žinojau, kad niekada jų nemėgsiu. Juk tai iš tikrųjų yra karti žolė. Kam ją valgyti ir save kankinti?!
Dabar, jau praėjus beveik keliolikai metų, šalia manęs stovi dubuo su salotomis, kurių nemenką dalį užima būtent gražgarstės! Drauge su kitomis salotomis ir daržovėmis, jos atskleidžia naujus ataskonius ir įneša kokios tai smagios, jaukios egzotikos. Ir vyną dabar geriu tik sausą, užkandu pora alyvuogių, o jei dar šalia yra šviežia bačiata ir kamambero sūris, mmmmm, lydausi.
Dėl nieko negali būti tikras, labai daug dalykų gyvenime nuolat keičiasi ir tai ir yra tai, kas daro gyvenimą tokį gražų, smagų ir netikėtą, net mums patiems! Reikia tik nestabdyti tų pokyčių ir kuo dažniau patikrinti senas tiesas.
Studijų laikais su savo mylimiausiomis grupiokėmis maukdavom vyną. Pirma, juk kažką reikia maukti, antra, jei jau studijuojam menotyrą, tai kaip ir "nelygis" gerti kitokius svaiginančius gėralus - tik tuos kur teatro ir geismų dievai žymiai seniau termose lakdavo. Aš mėgau saldų, o jos - sausą. Ar dėl "lygio", ar dėl to kad tikrai buvo skaniau, nežinau, bet dažnai girdėdavau iš jų, kad ir aš išaugsiu iš saldaus ir kad reikia subręsti tam vyrui, tfu, vynui :)
Tada buvo alyvuogės. Ir aš nebuvau kategoriška - karts nuo karto jų paragaudavau ir pati pasitikrindavau, ar tai nėra mano senas įsitikinimas ir ar tikrai vis dar nemėgstu. Tad po picos valgymo, lėkštėje likdavo visos alyvuogės, išskyrus vieną.
kai su mano buvusiomis kolegėmis vykome į Nacionalinę augalų ir sėklų inspekciją, jos tuometinė direktorė mane supažindino su kamambero sūriu. Tada aš labai norėjau neišsiduoti, kad pelėsiai man nu kažkaip visiškai neskanu, tai prisiverčiau suvalgyti net du gabalėlius. Net ir dabar nesuvokiu, kaip tie du sulindo į mano kūną :D
Ir naujausias dalykas - gražgarstės. Ta prasme, aš visiškai nuoširdžiai ir tyrai žinojau, kad niekada jų nemėgsiu. Juk tai iš tikrųjų yra karti žolė. Kam ją valgyti ir save kankinti?!
Dabar, jau praėjus beveik keliolikai metų, šalia manęs stovi dubuo su salotomis, kurių nemenką dalį užima būtent gražgarstės! Drauge su kitomis salotomis ir daržovėmis, jos atskleidžia naujus ataskonius ir įneša kokios tai smagios, jaukios egzotikos. Ir vyną dabar geriu tik sausą, užkandu pora alyvuogių, o jei dar šalia yra šviežia bačiata ir kamambero sūris, mmmmm, lydausi.
Dėl nieko negali būti tikras, labai daug dalykų gyvenime nuolat keičiasi ir tai ir yra tai, kas daro gyvenimą tokį gražų, smagų ir netikėtą, net mums patiems! Reikia tik nestabdyti tų pokyčių ir kuo dažniau patikrinti senas tiesas.
Komentarai
Rašyti komentarą