Odė įsimylėjimui

Įsimylėti yra nuostabu. Tas jausmas yra tarsi tylūs žaibai vasaros vakarais - negali pagauti tos akimirkos, kada jau jau žybtels; suvoki tik po to. Tokiais vakarais oras kvepia pievomis, laukais, gėlėmis ir smilgomis. Vėjas, lengvas ir minkštas, užlenda tau už paausio ir kažką jau ruošiasi kuždėti, kuomet ir vėl blyksteli. Tavo akys vėl sužimba iš nuostabos, o lūpos nupiešia šypseną...

Vieną gegužės naktį ir aš pamačiau žaibuką :) Tokį staigų ir ryškų, per visą tamsiai mėlyną dangų. Ir nuo tada šypsena prilipo veido, atplėšti nėjo :) Kasryt eidavau darban ir visas pasaulis matė, kad aš įsimylėjusi. Todėl viskas aplink mane žydėjo, kur tik ėjau ir buvau, mane supo gražūs, žavūs ir linksmi žmonės. Iš savo krūtinės ir pati kasdien sėmiau džiaugsmą pilnomis saujomis, o jis vis liejosi per kraštus. Tarsi mano krūtinė būtų kaip Kalėdų senelio maišas - neišsemiamas, neturįs pabaigos. 

Bet.. (juk žinojot, kad bus bet :) ) ..išaušo rytas ir nustojo žaibuoti. Juk negali mylėti žaibo, daaaa. Labai gera jį regėti, ir jausti, kad nuo jo tavo akyse pasirodo kibirkštys, bet jis ir yra žavingas savo laikinumu. Dabar belieka kažkur pasidėti jo prisiminimą. 

Pirmiausia, jį reikia visą surinkti ir supilti į stiklainiuką, užrišti tokiu šviesą laužiančiu kaspinėliu, nuo kurio žėručių kartais iššoka mažos vaivorykštėlės. Tada pasidėti į tą širdies lentynėlę, kuri nukrauta laimingais prisiminimais. Taip, laimingais, nes visuomet įsimylėti yra džiaugsmas. Ir kuomet norėsiu to džiaugsmo pasisemti, visad galėsiu susirasti tą stiklainiuką ir pamatyti ne laikinus žaibukus, o savo žaižaruojančias vaivorykštes, savo šypseną ir tą gerą jausmą, kurį pati sau susikūriau :)

Nes man įsimylėti yra nuostabu.

P.S. Kodėl rašau čia? 

Kad įkvėpčiau, prisiminimus transformuoti taip, kaip nori Tu. Visata yra mumyse, tad tuos resusrsus linkiu naudoti sąmoningai ir išmintingai.

"RELAX. EVERYTHING IS RUNNING RIGHT ON SCHEDULE."

-The Universe.

Ir antra, kad pati prisiminčiau, kas ant to stiklainiuko etiketės parašyta :)