Kaip auksaspalvis retriveris paneigė lietuvių liaudies išmintį

Šiaip džiaugiuosi, kad darbe yra kolegų, su kuriais galiu diskutuoti įvairiomis temomis. Nors įtariu dėl Šventos ramybės, būtų preciziška tai įvardinti ne diskusija, o išklausymu. Kuomet kalbiesi apie tai, kas tave neramina, gali išgirsti pats save. Atrandi to rūpestėlio priežastis. Suvoki, iš kur kyla lietuvių liaudies išmintis. Pastaroji, yra sakiusi, jog "bėda viena nevaikšto". Tai tarsi numeta atsakomybę nuo pačios personalijos, teigdama, jog tai yra kaip aksioma, - tiesiog taip yra ir nieko čia nepakeisi. 

Štai ką priverčiau išklausyti savo mielą bendradarbį:

"Vieną savaitgalio rytą važiuoju į galanterijos taisyklą. Savijauta prasta, gyvybinės jėgos kažkur pasikavojusios ir tyliai susisukusios į kamuoliuką snaudžia. Nors atvykau 15 min. iki darbo pabaigos, mane pasitiko grotuotos durys ir langai. Praėjo minutė, kol supratau vaizdinio reikšmę. Toms durims visai nerūpėjo, kad vakar po darbo pirmiausia skubėjau ne namo, o pažiūrėti koks šių meistrų darbo laikas, mat jie neturi internetinio puslapio, o viena maloni batsiuvė man juos rekomendavo, kaip vienus geriausių Vilniuje. Savaitgalis, mano poilsio laikas, o aš jį švaistau! Šiaip ne taip susiėmiau ir nuvijusi apmaudą tolyn, pajudinau kojas iš vietos. Atrodo, kad jos buvo nugrimzdusios betoniniame šaligatvyje. Idėjiškai tokie patys sunkūs ir pilki debesys nežadėjo nieko gero, tad susizgribusi skubriu žingsniu pasirinkau judėjimo maršrutą STOTELĖ. Kaip netikėta, jog autikas atvažiuos negreit. 

Vėjas surado visus mano aprangos trūkumus, tad ilgai nedelsusi įšokau į pirmą pasitaikiusį - priešais Žalią tiltą išlipsiu ir persėsiu. Sužvarbusi žiūrėjau pro langą, tačiau nieko nemačiau. Užsisvajojau, tiksliau pradėjau savęs gailėti. 

Atsitokėjau per vėlai. Pravažiavau reikiamą stotelę ir atsidūriau kitoje Neries pusėje. Kad pasislėpčiau nuo mašinų gaudesio, pasirinkau eiti paupiu. Ir štai čia kulminacija - šuo. Taip, šuo man padėjo suprasti, kad lietuvių liaudies išmintis man pamelavo. Jaunas auksaspalvis retriveris kitame krante šokinėjo paupiu, visas šlapias lakstė po nendres ir gąsdino laukines antis. Jos dėmesiu, kad ir tokiu nemandagiu, nesiskundė, tolyn neplaukė, o ir pačios jį provokavo. 

Oras buvo pilnutėlis džiaugsmo. To nebuvo įmanoma nejusti. Štai kiek daug gali duoti kito vitališkas ir nevaldomas džiaugsmas. Ir nesvarbu, kad tai tik išdykęs neklaužada (į šūkaujančią šeimininkę, nekreipė nė menkiausio dėmesio), savanaudiškai savo laisve besidžiaugantis šuo. Jo džiaugsmas vilnijo į visas puses ir pasiekė kitame krante susitraukusią merginą, kiūtinančią iki kitos stotelės. Mano fizikos mokytojas šį energijos perdavimą kitai dalelei, galėtų panaudoti iliustruodamas bangos fizikines savybes. 

To negalėjau ir nenorėjau suvaldyti. Laiminga atėjau į reikiamą stotelę. Autikas kaip mat atvažiavo, o likusi diena toliau klojosi kaip per tepųjį riebalų mišinį. Sutapimas? Aš tai tikiu Visata. Ir ne nelaimės čia susikibusios porom vaikštinėja, o pats žmogus sau pasako, kad man blogai sekasi, bloga diena ir t.t."

Kolega, atsakė, "matai, kiek daug priklauso nuo požiūrio". Kartais užmiršti ir tokius elementarius dalykus. O galbūt kartais norisi lietuviškai paliūdėti.. Teisinuosi :)

 

Nutariau nepasiduoti. Po darbo su sese nuėjom į vieno pianisto koncertą. Jausmingą ir melodingą. Taip, buvo gražu, bet.. bet  neišsilydžiau. Užtai, apsivožiau. Nu. Tas jausmas, kai koncertui jau prasidėjus labai stengiesi tyliai nueiti iki savo vietos ir įsivaizduoji, kad niekas tavęs nepastebi. Bet visi mato ir girdi. Tai va, o desertui, aš dar ir nuvirtau.
Švelniai skamba klasikinė muzika, žiūrovai orūs ir susikaupę, o aš pasipuošusi žavinga sodriai žalia aksomine suknele, skaudžiai keliuosi nuo kelienių, laikydamasi į brangią ir ištikimą sesę. Pradedam krizenti, dėl mano kerėpliškumo ir tęsiam Odisėją iki vietų. Ačiū, dabar jau tiesiai šviesiai mėgaujuosi dėmesiu ir šlove - teatras teatre (naujas žanras, jė). Tik be aplodismentų. Kažkodėl :)
Po koncerto, atsisveikinusi su sese, patraukiau link namų. Šiek tiek tolėliau pamačiau berniuką su tėvais, išeinančius iš Kongresų rūmų link Operos ir baleto teatro. Berniukas sušuko tėvams "Lenktyniaujam, kuris pirmas nubėgs iki mašinos!" Pakėliau akis pažiūrėti, kaip elgsis tėvai. Mano nuostabai ir džiaugsmui bėgti pasileido visi trys. Ir ne šiaip iš mandagumo, o visu greičiu. Spėjau pamatyti, kad pirmavo tėtis, iš paskos sūnus, o juos vijosi mama.

Genialumas ir grožis slypi paprastume - šis posakis nemeluoja.
Ačiū.