Rugsėjo 1-oji - trapi šventė. Dėl to ji tokia ypatinga.

Kodėl man taip patinka ruduo? Vasara - tai pramogos, malonus lėkimas, skubėjimas, nauji draugai, kelionės, nuotykiai ir atradimai kiekviename žingsnyje, pašėlusios naktys, kurias kaip mat pakeičia rytmetys. Vasara labai džiugi ir padūkusi, gal dėl to ji taip greit ir baigiasi. O ruduo - kupinas sodrios ramybės, išlaikytas, toks tarsi geras vynas subrandintas. Ir manęs liūdesys ar rudeninės depresijos neužpuola jam atėjus. Priešingai, rudenį jaučiu laimę. Ne tą paklaikusį džiugesį, o giliai įkvepiant šilto ir margo rudens kvapo, kartu su juo po visą kūną paskindantį laimės jausmą.

Šiandien pirmoji šio rudens diena. Dar tokia trapi. Dušnokas, bet dar nekarštas rytas, su nedrąsiai iš po debesų lendančiais saulės spinduliais. Tokią dieną norisi apsikabinti, duoti bučkį į žandą, paimti už rankos ir lėtai pasivaikščioti, kur ne kur užkliūvant už šaligatviuose jau pribertų geltonų liepų ir beržų lapiukų :)

Taip pat šiandien Rugsėjo 1-oji. Ši diena man žymiai labiau naujosios pradžios taškas, nei Naujieji. Atsikeli sausio pirmąją ir kas iš to? Viskas atrodo taip pat kaip vakar. Na, dar prisideda apsvaigusi galva. O jei dar  nėra sniego, Naujieji metai man prasideda ryškiu apmaudo jausmu. Rugsėjo 1-oji niekad taip nenuvilia. Kas gali būti blogiausia? Lietus? Tai, kad ir jis man patinka. Jei jau taip išpuola, lietus būna šiltas ir minkštas...ir jis niekaip negali užgožti to ypatingo jausmo, kuris tvyro virpančiame ore, gelsvėti pradedančiose medžių lapijose, juodame asfalte, numargintuose lapuose.

O jūs pastebėjot, kokie jie pašėlę?! Sukasi ant kelio, tokie drąsūs, nebijantys nieko. Arba net tokie įžūlūs: jie lipa į troleibusus, automobilius, prilimpa prie batų, įpuola į krepšius, net įsigudrina nepastebėti įsmukti pro praviras duris į namus :)

Pirmą kartą supratau, kad ši Rugsėjo 1-oji - ne mano. Žinoma, tikiu, kuomet vėl pradėsiu ką nors studijuoti, sugrįš šis savininkiškumo jausmas, bet šiandien jaučiu, kad ši diena užknisančių spuoguotų, nedrąsių arba hyper išsišokančių paauglių, kupinų ateities lūkesčių dvyliktokų, drąsių ir tiesių, šelmių studentų, bet labiausiai vaikų. Vyresni mokiniai Rugsėjo 1-osios taip nesureikšmina. Aišku, jie džiaugiasi, kad su chebra bus galima išsikept šašlykiuką ir sidriuko pagurkšnoti. O studentai, net gėlių neturi. 

Ši diena tų gražių pradinukų, kurie krypuoja tempdami už juos pačius didesnius kardelius pirmajai mokytojai. Girdžiu juos nuo pat akstyvo ryto pro adarus buto langus. Ir visi keliukai tarp namų jais užpildyti. Jie man ir yra tos naujos pradžios ženklas - tyri, pasiryžę, susikaupę, susidomėję, na gerai, o kai kurie padūkę, kaip visad, užsimiegoję, ar net ne iki galo suprantantys, kodėl ir kur juos veda mamos ranka. Bet ta pradžia neišvengiama.

Šiandien jiems visiems bus Rugsėjo 1-oji. Aš pasiskolinusi iš jų drąsos, žingeidumo, linksmumo ir gerumo, pasitinku savo Naują rudenį, su kažko naujo pradžia :)