Istorija, kaip Bembis dviračio ieškojo

Vieną kartą, t.y. vakar, atėjo Bembis, t.y. aš, į darbą. Žiūri, kolega organizuoja dviračių žygį iki Trakų. Sekmadienį, Turizmo dienos proga. Bembis varytų, bet dviračio neturi čia Vilniuj. Bet jis anei nosies, anei uodegytės nenukabino. Pasišovė, per pora dienų susiveikti dviratę transporto priemonę.

Apklausinėjo darbe nemažą būrelį. Kas neturėjo, kas šiaip nenorėjo skolinti. Popiet, Bembis gavo teigiamą atsakymą. Viena draugė sako: "Žinai aš ir taip jau metai su juo nevažinėju, per tą laiką net ir persikraustyt spėjau, o dviratį taip ir palikau senajame bute. Tai tu, nulėk ten, pasiimk, ir gali važinėti, kiek širdis geidžia, o aš, jei jau sugalvosiu kada pasivažinėt, tai pati pas tave ateisiu."

Seriously? Ar taip būna?!!! Laimės buvo pilnos kelnės. 

Šiek tiek vėliau sužinosite, kas kelnėse pakeitė laimę. Skaitykit toliau.

Taigi, planas toks: iškart po darbo važiuoju su sese į kaimą (nes jau buvom susitarę ir REIKIA), o šeštadienį popiet važiuoju atgal į Vilnių, į laukiamą Exit to the City šou, o po jo, pasiimti dviračio.

Renginiui - pliusas ;) Organizatoriai labai malonūs, paslaugūs, rūpestingi ir puikiai organizuoti, pats renginys ir stilistiniai pasirodymai įdomūs, estetiški ir kviečiantys diskutuoti, o susirinkusieji...atgaiva dūšiai ir protui. Dar ir dabar sėdžiu kvepėdama A. Mickevičiaus kurtu nišinės parfumerijos aromatu, kuris dar labiau sustiprina renginio metu patirtas emocijas.

Taigi, su drauge pasidabinusios, ir taip jau puikios nuotaikos, dar išgėrėm po porą nemokamų kokteiliukų (nors visi dalyviai buvo vaišinami tik vienu). Ir iškart po konkursinės programos, nusprendėm išeiti, kad spėčiau pasiimti dviratį. Tūlike persirengiau - iš kablukų ir sijono, įšokau į sportbačius ir džinsus. Atvažiavo draugės vyras ir mus paėmė. Kadangi, važiavom į Žvėryną, tai dar ir šiandien, tuo pačiu metu vykusia, Vilniaus Fejerija spėjom pasigrožėti!

Ateinu pas draugės draugę, o ji sako: "Nežinau, ką darysi, bet galinė rato padanga be oro. Bandžiau pripūsti su šita pompa, bet neišėjo."

Tamdam. Štai nuo čia viskas ir prasidėjo. 

22.30 Su ta feikine pompa, pripūst neina, nes to dirko ventylius per siauras. Tada sugalvojom važiuoti iki degalinės prie Panoramos. Tam irgi prireikė plano: aš sėdu už draugės vyro aumobilio vairo, nes jo mechaninė mašina, (draugė vairuoja tik automatą), o jos vyras nuveda dviratį iki degalinės. 

Nes vesti reikėjo pakėlus tą ratą, kur kamera be oro. Nes buvo vėlu, o Žirmūnų aš nepažįstu. 

22.50 Bandom pripūsti degalinėje. The same shit. Nesigauna. Čia jau buvo besenkanti mano kantrybė ir atvirkščiai porporcingai didėjanti baimė dėl grįžimo namo. Nuėjau pas degalinės darbuotoją, sakau: "Gal galima būtų palikti pas jus kur nors dviratį, ryte jį pasimčiau apie 9 val." (aut. past. - žygis 10 val., nuo Spaudos rūmų) Sako: "Taip, galim palaikyti sandėliukyje, bet atsiimti reikėtų tik nuo 10 val., nes degalinėje iki tol dirbs tik vienas žmogus ir jis negalės manęs palydėti iki sandėliuko. Nice. Tada nieko neliko, kaip rizikuoti ir važiuoti su viešuoju. 

23.10 Įlipu į vieną autiką. Vairuotojas nieko nesako, gal tikrai labai išsigandusi pasirodžiau. Išlipu prie Spaudos rūmų, veduosi pakėlusį galinį ratą dviratį per perėją. Šalia eina trys užsieniečiai. Klausia; "Need a help"? Nevyniojau, į vatą: "Yessss". Kaip tikras mačio, vienas paėmė dviratį į orą ir pergalingai nunešė iki kitos stotelės. 

Laukiu kito autiko. Nerūkau jau, bet paprašau atokiau stovinčio vaikino cigaretės. Spėju pora dūmų tik sutraukt. 23.18 Atvažiuoja. Įlipu. Per garsiakalbius pasigirsta: "Ką tu čia dabar sugalvojai? Lipk lauk". Tada seka mano verkšlenimas, kaip kad: nevažiuoja, bijau, tamsu, kur aš dėsiuosi su tuo dviračiu..O jis man: "Bauda 600 litų". Pauzė. "Taip, litų". Sakau, prisiimsiu atsakomybę. Jis man "Nesvarbu, taip negalima, lipk lauk". Išlipau, jėga versti nereikės. Aš juk ne bomžė, nors viešajame, lygiai tiek pat pavojinga. Pasirodo. O gal dėl to, kad kelnės vėl buvo pilnos? Šįkart, baimės. Laukiu, pačio paskutinio autiko jau visai drebėdama. Dar ir dėl to, kad telefonas išsikrovė. Vaikinas, jau neprašytas pasiūlo dar vieną cigaretę: "Imkit, juk mačiau, kad nespėjot".

23.25 pamatau dviračių taku važiuojančius du vyriškius. Šaukiu vaikinams, kad palauktų ir pribėgu prie jų. Klausiu jų, gal turi pompą. Turi. Tą pačią, mini size. Sakau: "Va su šita pūtėm ir nieko neišėjo, nes kai tik nuimdavom pompą, vėl visas oras išeidavo. O jis man atsako, kad atvirščiai kažkas ten (jau užmiršau, o be to ne taip ir rūpėjo to mažo daikčiuko pavadinimas. Esmę supratau ir taip) įdėta. "Va, prašau. Dabar neleidžia." "Ačiū, ačiū," - dainuot jau beveik pradėjau. Po to, vienas sako, tai galim kartu važiuot. Ai, sakau, kad dar rizikuosiu ir lauksiu paskutinio autiko. Tas vienas nebuvo patenkintas mano atsakymu. Ir danties jam vieno priekinio trūko, kažkodėl. Kitas, kur daugiau, negu plepėjo, apgynė: "Na, ko tu prikibai prie mergaitės!" 

Nuvažiavo. Stoviu. Paklausiu moters, kiek dabar valandų, neseniai išlipusios iš trūliko. Ji, paklausė, ar septintas trūlas jau pravažiavo. Sakau: "Taip." O ji: "Gaila, paskutinis. Na, ką tai reikia taksą kviestis." Sakau: "Pavažiuotumėt vieną stotelę su autiku, būtų mažiau mokėti" :D Taip, įsikalbėjom apie mano nuotykius. Jau nebegalėjau tylėti, Kunkuliavau savy ir laukiau, kad tikrai atvažiuotų tas paskutinis autikas, ir bijojau, kad neišvarytų ir iš jo. 

23.33 Štai atvažiuoja. Įlipu. Nors šįkart jau ne per garsiakalbį, bet vis tiek šaukia, kad negalima. Moteris su kuria įsikalbėjom, kuri vis dėlto su manim laukė to paskutinio autiko,  mano užtarėja, nuėjo pas vairuotoją ir įtikino jį, kad leistų man pasilikti. Ar jūs įsivaizduojat, kokia tuomet aš buvau dėkinga?! Kelnės ir vėl pilnos laimės!!! 

Dabar 00.51. Einu miegoti. Ryt galėsiu ir turėsiu su kuo minti į Trakus :) Pagaliau! 

Ir tikiuosi, kad ryt diena bus verta šių mano pastangų :D

P.S. dėkoju, kartu su Bembiu šioje istorijoje pasirodžiusiems herojais: Julitai, už kompaniją ir rūpestį, jos vyrui, už pastangas, džentelmeniškumą ir sugaištą laiką, Vaivai, kuri paskolino dviratį, Linai, jos draugei, pas kurią buvo dviratis, degalinės darbuotojai, už gerus norus, pirmojo autobuso vairuotojui, kad kartais žmogiškumas ir supratingumas paima viršų prieš taisykles, trims užsieniečiams, už paslaugumą (p.s. jie spėju su manim selfie pasidaryti ir pasikviesti per FB draugauti), vaikinui už cigaretę, dviems vyrams už pagaliau pripūstą padangą, moteriai, padėjusiai man, kuomet atrodė, čia jau pabaiga, ir vairuotojui, kuris jos paklausė :*