Apie ramentus ir "laginančią" dainą

Koks paradoksas - protas reaguoja į tai kas vyksta čia ir dabar, tačiau savo brėžinius projektuodamas pagal prieš tai buvusias patirtis. Galbūt net senų senovėje. Galbūt net ne viską iki galo išsiaiškinęs, bet tuo metu padaręs tam tikras išvadas ir priėmęs jas visam laikui kaip už gryną pinigą.

Tai - mažų mažiausiai nelogiška, nes tokiu būdu iš viso net neįmanoma būti čia ir dabar. Tai beesą patirtys ir proto žinios, tačiau jos nebūtinai yra tiesa. Aš galiu sau sakyti, kad to nesugebėsiu, nepadarysiu, tačiau ar ši projekcija, grįsta praeitimi ir tuščiu ateities spėliojimu, yra tiesa? Ar ji padeda būti čia ir dabar? Ne. Beje, ar pastebėjot, kad metai iš metų tas balsas galvoj iš esmės kalba tą patį? Kažkas čia man įtartina. Kai užstringa muzika ar kompas, iškart pastebim ir taisom situaciją, o kai protas "lagina", tai prašom? :)

Prisiminimai ir buvusios patirtys - labai svarbu, tačiau jie negali užgožti šios akimirkos. Ar jums kada nors gyvenime yra nutikę du visiškai visiškių visiškiausiai vienodi įvykiai? Pokalbiai? Ir ne tie apie orą, kur susideda iš 5 žodžių, bet kai iš tikrųjų bendrauji su kitu žmogumi. Juk nėra. 

Tai gal neverta taip stipriai laikytis įsivėrus į praeities įvykius? Atrodo, kad tos kadaise apturėtos patirtys kaip ramentai, kurių galbūt tuo metu ir reikėjo, tačiau dabar vaikščioti mes jau seniai gebam patys. Tik gal tai užmiršom, nes galvojam, kad praeityje išmoktos pamokos mums yra labai svarbios.

Nors iš tikrųjų jos turėtų būti nuolat peržvelgiamos ir pritaikomos dabartinio uždavinio sąlygai. O jame svarbu atidžiai perskaityti sąlygas ir atpažinti kur yra formulės, o kur kintamieji. Kad eitume, judėtume, o gal net šoktume, savomis kojomis čia ir dabar, o ne vietoj suktume ratus, besiramstydami apdulkėjusiais, senais ramentais. Tei lets kamon su nauju priedainiu!

Šoklieji Fred Astaire ir Ginger Rogers!