Ko galima išmokti iš užpakalio raumenų?

Dėkui, Dievui, kad yra laikinumas. Šaltas vėjas yra laikinas, saulė danguje, bloga nuotaika ir mes patys esam laikini. Ir kaip gerai!! 
Nuolat galim mokytis vis naujų dalykų, domėtis negirdėtais nematytais pasauliais, atrasti įdomius žmones ir tuo pačiu save. Juk ne tik per visokiais patirtis, bet per kitus žmones, atpažįstam save. Ir tas kitų atpažinimas, mūsų pačių suvokimas apie save irgi laikinas. Tai kaip paveikslai iš Hario Poterio filmų - vos tik nusukus žvilgsnį, užfiksuoti žmonės sukruta, pamerkia akį, nukelia kepurę ar net pereina į kitą paveikslą greta.
Taip ir kiekvienas sukurtas ryšys su kitu žmogumi, vertinant jį čia ir dabar, yra laikinas. Laikinas ta prasme, kad nėra baigtinis, po kiek laiko jis pasikeis. Galbūt atsibos, galbūt visai išnyks, o galbūt tik gilės. Na, net jei ir ryšys visai nutrūksta, suvoki, kad dabartyje nieko bendro neturi su tuo žmogumi, nors jis jau "n" metų šalia tavęs, visą savo gyvenimą irgi dėl to neliūdėsi. Atsiras nauja patirtis, kuri iš pradžių sudomins, jaudins, po to priprasi, o galiausiai ir tai atsibos. Ir nėra čia nieko blogo tame, tai yra procesas ir taip veikia laikinumas. Bėdelė tik tame, kai patikim laikinumu tarsi mūro siena. Žmogų reikia pažinti, stebėti, jį mylėti, bet norėti, kad jis niekada nesikeistų, naivu iki negalėjimo. 
Tai suvokti labai svarbu ir kai su juo gera, ir kai bloga. Kai labai gera būna, atrodo, kad taip turi būti visada, o kai tai baigiasi, tada nustembam, kaip čia taip? Blem, matyt, kažkas negerai. O visai gali būti, kad viskas gerai, nes tai kaita! Ir jei aplinkybės, kitas žmogus keičiasi, ir tau bei man reikia keistis. Kuo tai lengviau bus padaryti, tuo lengviau bus žygiuoti per gyvenimą. Na, juk ir raumuo, stipriausias - ne tas, kur kiečiausias, o tas, kuris lanksčiausias. Iš tikrųjų, tai nežinau, bet taip galvoju, nes skauda tik nuolat įtemptus sprando raumenis, o ne atpalaiduotus užpakalio.
Tad su laikinumu reikia gražiai sutarti, domėtis juo, neatsilikti nuo jo ir tikrai jau nespausti ar bandyti sulaikyti. Vis tiek kažkas pasikeis. Ir jei tai priimsim atsipalaidavę, o ne su tiku aky, tai žymiai daugiau naujų dalykų išmoksim, patirčių pajausim ir savy gerų savybių atrasim.


Komentarai

  1. Nėra nieko amžiniau už laikina. Tad taip, nereikia tikėtis, kad kažkas liks tavo gyvenime amžinai. O jeigu ir liks - tu nebusi amžinai. Todėl natūraliai sutinku į tavo laikinumo požiūrį. Ir manau yra dar vienas aspektas, kuris gali ženkliai palengvinti individo mūšius su laikinumu.
    Minėjai, kad būtent lankstus raumuo yra siekiamybe, tai tik noriu pabrėžti šios savybės svarbą:
    manau, bandymas adaptuotis prie pokyčių ir priimti viską kaip yra, gyventi šiandiena, palaipsniui gali tapti įporočiu ir įrankiu lengvai priimti laikinumą bei gyvenimo iššūkius. Pradėti visada sunku, bet metodas viską priimti kaip yra, jau greitai atnešą vaisių. Adaptacija - vienas pagrindinių evoliucinių paradigmų, padedančių tobulėti, mokytis, išlikti. O tuomet, kaip pati sakei: "žymiai daugiau naujų dalykų išmoksim, patirčių pajausim ir savy gerų savybių atrasim.". :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už pirmą komentarą! Ir dar kokį šaunų ;) Vertinu, sutinku ir džiaugiuosi.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs įrašai