Gegužės naktis ir viena akimirka
Gyvenimas! Jis toks gražus. Ir jis prasideda nuo buvimo
lanksčiu ir atidžiu tam, kas vyksta čia ir dabar. Kad ir kaip kartais būtų
sunku, bet kai neturi lūkesčių, nutinka vienos iš geriausių patirčių mano gyvenime.
Tą savaitgalį ariau. Jau trečią kartą iš eilės savanoriavau lindy hopo
festivalyje, tad nuo ketvirtadienio, kasnakt iš vakarėlių išeidavau 3-5 ryto, o 7-tą keldavausi į darbą. Savaitgaliais -ne lengviau, nes lankiau intensyvias pamokas,
o po to vėl į vakarėlius, vėl jau švinta, o aš tik tada minu namo. Po kojas nemenkai alinančio ir emocijas suvalgančio festivalio,
pirmadienį, dar turėjau folkloro repeticiją. tad galvojau, grįžus po jos,
tikraaaaaai eisiu miegoti. Mano planams nebuvo lemta įvykti, nes viena draugė buvo grįžusi iš Tailando, tai mes,
keturios panos, būtinai turėjom susirinkti.
Trumpam. Trumpam užsuksiu ir tada
minsiu namo.
Tą akimirką tiesiog pagalvojau, kas man svarbiau ir žengiau mažą
žingsnelį nuo savo susikurto plano. Aš su drauge išmynėm dviračiais į
Antakalnį, o kitos dvi - su automobiliu iš paskos. Buvom pirmos, laukėm jų, kuomet vidury kelio pamatėme visiškai girtą žmogų vos pastovintį ant kojų. Kol mano draugė
pasileido link jo, o aš paskambinau į 112. Jis buvo toks girtutėlis, kad
suprasti, ką jis kalba buvo neįmanoma. Čia buvo kaip traškantis telefonas, kai
girdi tik kas kelis žodžių skiemenis. Tai iš pradžių atrodė, kad jis turi sūnų,
tada paaiškėjo, kad jo sesuo, tada kad ji ne neturi pinigų, o pieno. Šis vaikinas
nei trupinėlio nebuvo agresyvus. Jis buvo jaunas, tik laaaabai prigėręs.
Policija nesirodo. Skambinu antrąkart. Nepalikom jo, bandėm toliau tęsti pokalbį su juo. Tai labai sunkiai sekėsi, bet buvo linksma, kiek
adekvačiai tai gali skambėti šioje situacijoje. Mes net bandėm šokti. Ir nors
žodžius suprasti buvo sunku, bet jo frazė "kokios jūs draugiškos" buvo
aiški. Tai jis blaiviai suvokė, o mes jau pripratusios prie jo ypatingai minkštos kalbėjimo manieros, jį irgi supratom. Ir nors alkoholis naikina neuronų ląsteles, bet
negali panaikinti žmogaus jausmų. Nei kai labai sunku, nei kai labai gera. Niekuomet.
Tuomet iš kažkur atsiranda dar du
vaikinukai, pasirodo mūsų naujo draugo draugeliai. Liaudies išminčiai byloja, pasakyk, kas tavo
draugai, pasakysiu, kas tu. Pastarieji taip pat buvo draugiški ir nepuolė mūsų mušti ar
prievartauti. Jėė! Tiesa, kabinimas ir kvietimas eiti prie Neries prasidėjo, tačiau
vienas vaikinas su tokia išmone tai kvietė padaryti, kad buvo labiau juokinga nei pikta.
Jis net siūlė vienu metu mums abiems palaižyti. Mes niekaip nesupratom, kaip
jam taip pavyktų su vienu liežuviu, bet po to pasitaisė, kad jis tik stengtųsi, bet mums vis tiek tai labai patiktų.
Policija nesirodo. Skambinu trečiukart. Bekalbant matau, kaip
ekipažas pravažiuoja pro mus, mes mojuojam, bet jie mūsų nepastebi. Iš 112 gaunam numerį, kuriuo tiesiai galim pasiskambinti policijos dispečeriui. Patikina,
kad vyksta, laukiam toliau, kalbamės su tuo Donžuanu, kuris buvo mažiausiai girtas ir visai įdomiai kalbėjo
apie gyvenimą. Pasirodo, jis kažką su finansais yra baigęs Anglijoje, bet
studijos jam nepatiko. Po to net prasitarė, kad jis yra galvojęs apie
nusižudymą, tačiau jį stabdo tik meilė artimiesiems, tiksliau mamai, nes jo
tėvas paliko šeimą, vos šiam gimus. Dar kalbėjo, kad visi vyrai nori išduoti
moteris, kad jiems romantika nerūpi. Bet tais žodžiais aš nepatikėjau.
Policija! Galų
gale, atvažiavo! Raumeningi, jauni, pasitempę pareigūnai kreipėsi į piliečius,
kad šie turi išsikviesti taxą ir važiuoti namo arba važiuoti su jais. Dabar prakalbo
trečiasis vaikinas, kuris visą vakarą buvo ramiausias - jis vis pagelbėdavo minkštajam šokėjui, kai šio kojos visai sulinkdavo ir klausėsi makaronų kabintojo. Dabar
tylenis atrodė negalįs patikėti, kad mes šitaip pasielgėm. Atrodo jis pasijautė
išdurtas.
"Mes su jumis buvom tokie draugiški, o jūs mums farus iškvietėt!"
Bet čia ir pats Donžuanas pradėjo jį raminti, pavadino mus
vakarietiškomis, kad rūpinamės jais ir kad norėjom gero. Nežinia, ar anas tuo
patikėjo. Galiausiai, jie nutarė eiti miegoti pas įsižeidusį draugelį, mat jo
namai buvo visai čia pat. Policininkai pabuvo drauge su mumis, kol mes visi nulydėjom
svirduliuojančių vaikinų kompaniją akimis. Tada tiems jauniems, tiesaus stoto
pareigūnams entuziastingai papasakojom, kaip viskas buvo, kaip vieno vaikino vos nesuvėžino,
kaip po to jų padaugėjo ir atsirado trys, ir kaip ilgai jų laukėm. Jie atsakė,
kad mūsų iškvietimas buvo trečias eilėje, o jie kaip tik grįžinėjo iš blaivyklos.
Kažkuris pasakė, salos, mes perklausėm, o jie atsakė, nes ten tokius
Robinzonus Kruzus ir veža. Padėkojom pareigūnams ir nuėjom pas drauges, kurios
mūsų laukė namuose jau visą valandą.
Šitoj vietoj neišsiplėsiu, nes nuotykiai mus lydėjo ir toliau.
Tad išsiplepėjusios apie keliones ir vyrus, pasidalinusios moteriška energija,
pakilom skirstytis. Aš ir draugė vėl minam. Naktis - nuostabi! Žvaigždės,
šiltas, jau visai vasariškas vėjas, tuščios gatvės ir didžiuliai, kvepiantys kaštonai šaligatviuose. Privažiavom tiltą ir
sustojom pasigėrėti ryškia mėnesiena virš upės. Besišnekučiuojant, pačiu viduriu
tilto pralėkė vaikinas su paspirtuku. "Labas" ir nurūko. Po kiek
laiko, žiūrim, apsisuka. Ką gi dar viena istorija.
Pradėjom kalbėtis. Pasirodo,
jis yra žinomas fotografas, buvęs žurnalistas, o dabar radijo laidų vedėjas. Dabar pokalbio dinamika buvo visai kitokia, labai daug išgirdom apie jį ir šiaip įdomių
dalykėlių sužinojom. Bet, nepaisant drąsaus ir savimi pasitikinčio vyro povyzos, jis papasakojo labai trapią istoriją.
Buvo žiema, snigo. Jis,
paauglys, ėjo Kauno senamiesčiu ir netikėtai pradėjo mėtytis sniego gniūžtėmis
su mergina. Taip besimėtydami, jie artėjo vienas prie kito, kol mergina pastebėjo,
kad jis neryši šaliko. Ji nusijuosė savąjį, apsuko jam aplink kaklą ir pabučiavo. Ir tada jie pabėgo vienas nuo kito. Jam liko tik tas šalikas.
Mūsų pašnekovui jis net nelabai patiko, tačiau vis tiek TĄ šaliką, išdidžiai nešiojo
kelis metus.
Prieš atsisveikindamas, padėkojo ir pasakė, kad toks netikėtas ir lengvas
bendravimas su mumis, jam tai ir priminė.
Minam toliau. Mane draugė palydėjo
iki namų, tada sakau jai, tai dabar aš tave palydėsiu :D Kuomet atsidūrėme sankryžoje prie Courtyardo ir Sporto rūmų, sugalvojau ją patikrinti. Užduotis jai - drauge atsigulti ant vidurio kelio. Nuo vaikystės taip testuoju dūšiai artimiausius draugus, ant kiek ir jie nurauti. Pasirašė.
Gegužės pabaigoje asfaltas dar šaltas, bet vėjas jau kuždėjo apie vasaros šilumą, o nuo gegužės kvapų gausos, širdis maloniai salo. Kuomet jau stovėjome šalikelėje ir bandėm užbaigti kalbas, išgirdom dunksėjimą. Akimirką pagalvojau, kad kažkas atlekia su riedučiais, bet žiū, didžiulė, raumeninga stirna (o gal ir stirninas, nes buvo tikrai didelis gyvūnas)! Vilniaus centre, kur prieš akis Gedimino pilis, Mindaugo tiltas, Sporto rūmai, o tau už nugaros viešbutis ir prokuratūra, atlekia ji, iš pačio centro. Nukanopsėjo link Sporto rūmų. Mes kokią akimirką nesupratom ar tai ką matėm tikrai gali būti tiesa. Tada draugė prasitarė, va kokia šauni jos gimtadienio pradžia.
Buvo gal 3-4 ryto ir aušo jos gimtadienio diena.
***
O jei aš nebūčiau po repeticijos padariusi mažo žingsnelio nuo savo susikurto plano, jei tą lemtingą akimirką būčiau nuėjusi ilsėtis, kaip visi sveikai save mylintys žmonės, štai ko mano siela nebūtų patyrusi, pamačiusi, pajautusi. Tai buvo viena iš magiškiausių mano naktų. Visiškai pozityvi, kontrastinga, gaivališka, kupina atsitiktinumų ir sutapimų. Aš nieko prieš poilsį - jis būtinas - bet mano siela atsigauna visai kitokiais būdais. Ir aš labai džiaugiuosi, kad tą vakarą, išgirdau save ir pasirinkau būti su man brangiais žmonėmis.
Tad kai, Tu Žmogau jauti, kad turi kažką padaryti, imk ir daryk. Visuomet mintyse nešiojamės planus - darysiu tą, po to tą, ir tada dar tą. Viskas gerai, tik nemyžkim į kelnes ir turėkim pakankamai drąsos, padaryti taip kaip kviečia pats Gyvenimas.
Komentarai
Rašyti komentarą