Šventiniai persistengimai
Artėjant gražiausioms metų šventėms, norime būti tie šaunuoliai, kurie geriausiai joms pasiruoš. Tai ir skubam, lakstom, neišsimiegam, vėl perkam kalėdinį dovanų popierių ir raudonus kaspinus, dar kartą skubam ir lakstom, kad tik viskas būtų tobula, o darbai nudirbti laiku.
Taip pat jau dabar pradedame vieni kitiems linkėti gražių šv. Kalėdų ir linksmų Naujųjų. Bet mažokai to šventiškumo ir Kalėdų dvasios, kai tik tokio ilgio sveikinimu ir apsiribojame. Iš tiesų brangiam žmogui norime pasakyti truputėlį daugiau, skirti žodžius iš širdies. Tada atsistoji vienas prieš kitą ir pradedi kažką sakyti. Nors galvoje tie žodžiai skamba žymiai gražiau, linksmiau ir lyg su tarptautinių skaitovų konkursų laureato intonacija, dabar gaunasi perpus paprasčiau :D
Aš irgi anksčiau jaudindavausi, sakydama sveikinimą brangiam draugui ar artimam žmogui. Tiesa pasakius, ir dabar tebesijaudinu, tik nebandau to nuslėpti ar dirbtinai stengtis nesijaudinti (tai iškart labai natūraliai skamba :D). Net jei man tie žodžiai gavosi ne tokie tobuli, kaip mintyse, aš renkuosi manyti, kad tai yra truputį magiška, nes jie sklinda iš vidaus. Man atrodo, dėl to ir jaudinamės, nes kitas žmogus pamato mūsų vidų ir gražią, trapią sielą, nepaisant, kokio šaunumo kaukę nešiojam kasdienybėje.
Tad kviečiu, iššokti iš to užburto skubėjimo rato ir, priešingai, sustoti, rasti laiko pažiūrėti į akis ir pasakyti mielą sveikinimą draugui. Kartais tokie dalykai nustebina daug labiau nei kalėdinis niekutis. Antra, mesti lauk tobulumo vaikymąsi ir tiesiog pasakyti, ką jauti širdyje sau brangiam žmogui.
Ką tik per radiją išgirdau, kad žmogaus pasitikėjimą savimi, aplinka, jo savivertę, gerą nuotaiką labai teigiami veikia dėkingumas ir dainavimas. Tai va, prašau, dėkingumas tiks, kai nesugalvosit, ką pasakyti, bet vis dar norėsit kitam pasakyti kažką laaaabai gražaus, o dainavimas (bent jau mintyse) gal padės, kai norėsit prilėtinti savo kalėdinius žirgus ir pabūti čia ir dabar.
Komentarai
Rašyti komentarą