Mano meilė rudeniui

Vieną rytą atsikeli ir viskas atrodo kitaip. Ir pajauti žmogus, koks esi laimingas, kai viskas aplink tave taip gražu! Kai gaivus rudenio oras kvepia šiltomis vaikystės pasakomis, baltų nėrinių užuolaidėle, už stiklinių spintelės durelių, saulės spinduliu, drąsiai nutįsusiu per virtuvės ir svetainės grindis. Kai medžių lapai, žievė, voratinkliai ir kaštonai sodriai apipilti ryto rasa. Ir ta vėjo ramybė, kuri leidžia užsisvajoti, žiūrint į tykiai ir lėtai besileidžiančius klevo lapus. Ir visur aplink tave besiglaudžianti geltona spalva, kuri saulei besileidžiant tampa tokia ryški, kad medžiai, berods, pradeda liepsnoti. Ir šiltas, storomis pynėmis megztas megztukas, kurio rankove nusibrauki šąlančią nosį. Ir vėjo suvelti plaukai, kuomet grįžus į šiltą kambarį, juose randi visokiausių šapų. Ir vis tų lapų šiurenimas, lydintis sulig kiekvienu žingsniu, o kur ne kur, šone pykštelėjantys lapų fejerverkai - tai vaikai ar įsimylėjėlių porelė jais besimėtanti. Toks yra ruduo mano galvoje.

O paskui ateina lietus, vėjas tampa atšiaurus. Ir tada gali liūdėti, kad tokis gražumas pasibaigė. Arba gali vėl džiaugtis kita pradžia, kitais dalykais, kurie pradėjo vykti. Nes dalykai nesustoja ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar matysime kažko pradžią, ar pabaigą.