Kai bėgi bėgi ir nusišypsai

Kartais eini gatve ir pamiršti šypsotis. Neturi laiko niekam kitam, nes būni užsiėmęs savimi. Daug ir įtemptai galvoji apie tai, kas buvo praeityje arba diskutuoji su savimi, apie tai kas dar tik bus ateityje.

Ir nors aš ėjau laiminga ir savimi patenkinta (ką tik prabėgus 5 km Vilniaus bėgime ir pati save nustebinusi, kad sugebėjau atbėgti 20-ta iš moterų. Yup yup!!), mane "prabudino" šypsena atskriejusi iš vyriškio, sėdinčiojo neįgaliojo vežimėlyje. Jis keliavo priešinga kryptimi nei aš Gedimino pr. ir jam, matyt, buvo gražu ir visai linksma matyti raudoną, kaip burokas mergaitę, paskendusią savo mintyse. Beprasilenkiant aš taip norėjau jam pasišypsoti daugiau ir ilgiau, bet tas momentas praėjo.

Kaip ir visi kiti dalykai mūsų gyvenimuose. Ir nei gražių, nei liūdnų akimirkų nesustabdysim. Visos jos anksčiau ar vėliau praeis. Ką mes galim padaryti - jas priimti ir apturėti iki paskutinio lašelio, tada kai jos vyksta. Nes po to mūsų jau laukia nauja patirtis. 

Mano mintis labai taikliai iliustruoja Lao Tzu mintis: "Jei esi depresijoje – gyveni praeityje. Jei esi nerime – gyveni ateityje. Jei esi ramybėje – gyveni dabartyje." 

Gražios šio nuostabaus pavasario dienos! ;) :*