Telefone rasta istorija apie lietų

Dar prie durų nupurčiusi lietaus lašus nuo skėčio įlipau į pustuštį autobusą. Iškart pastebėjau moterį su storos kasos kuoduku ant viršugalvio. Plaukai buvo bežylantys, tačiau juose vis dar aiškiai raitėsi šlapio ir sauso smėlio atspalviai. Moteris buvo graži. Ji sėdėjo prie pat lango, tačiau vis dairėsi priešinga kryptimi, link šaligatvio. Ji kažką norėjo pamatyti, paglostyti žvilgsniu dar kartą. O gal pirmą kartą. Man pasidarė įdomu, ko ji ieško, ko viltingai ir su žiežirbėlėmis akyse dairosi pro langą.

Vyriškis. Tarp išlipusių žmonių pastebėjau vieną džentelmeną, panašaus amžiaus su ja. Atsisukau į ją, pasitikrinti, ar atspėjau - jos žvilgsnio kryptis sutapo su vyriškio judėjimo trajektorija. Jis nuėjo šlapiais lapais nuklotu šaligatviu, o mes, užsidegus žaliam šviesaforo signalui, truktelėjom priekin. Tada ji pasuko veidą, kuris žavėjo vis dar lygia ir gražaus atspalvio oda, pro savo pusės langą. Ir tarsi nieko nematančiomis akimis gaudė lašus, krentančius ant juodo asfalto. Visi mes trokštam būti mylimi. Tas noras su amžiumi nenuslopsta. Vaikiškas naivumas ir smalsumas atgyja ir įsižiebia akyse kai pamatom TĄ žmogų. Kai pagalvojam, kad jis gali būti TAS. Ir tai nėra liūdna. Man tai atrodo amžina, gražu ir didinga, kad tikri, nesumeluoti jausmai sušildo tave, net kai į juos žiūri tik iš šono. Ir džiugu, kad mano širdis atvira tai pamatyti.

Lai Naujieji atneša ir jums kibirkštėles akyse ;) !!!