Vieta, kur gali slėptis kai kurie pamesti daiktai

Man patinka važiuoti autobusu iš ir į darbą. Tos 15 minučių būna skirtos tik man. Susirandu kampelį prie lango ir įsistebeiliju į lėtai slenkančius vaizdus. Šakelę ant šaligatvio, širdelės formos liepos lapą, uodais nusėtą garuojančią upę, zombinėjančius žmones ir ieškančius šypsenos trinkelėse.
O autobuso viduje matau kaip Jos nusišypso gavusios mesendžerio žinutę nuo Jo, kaip Jie rimtai žiūri į tolį ir berods nieko nemato, kaip močiutės tykoja patogesnės sėdynės, o vaikai netelpa jokiose.
Tingūs ryto šnaresiai ir bundančios dienos vaizdai nugramzdina gilyn į savas gelmes. O ten gali rasti dirbtinę šypseną ir surauktus antakius, kai ko nors nesupranti, ir skaudų žodį, kurį tau pasakė kolega, nors net nežinojo, kad tau jis skaudus. Bet jei giliau paieškai, randi palaikančią draugo ranką ant peties, linksmą mamos juoką ir seniai pamirštą svajonių sąsiuvinuką, o va kur nukištą. Ir dar, jei pavyksta, randi tą tikrąją šypseną sau pačiam.
Tuomet tą laiko atkarpą, kurios reikia įveikti atstumui nuo stotelės iki darbo, turiu gražiausią savo dienos šypseną ir drąsiausiai ją dalinu praeiviams. O ji sugeba užlįsti ir už žilo senuko ūsų ir už jaunos mamytės rausvo lūpdažio. Tuomet mano lūpų kampučiai jau siekia pausius.

Ir taip pradedi dieną :)