Mano vaikystės vasaros ir moteriškoji kilmė

Aš prisimenu savo vaikystės ankstyvus rytus kaime. Kai saulės spinduliai išilgai skrosdavo virtuvę ir nusileisdavo kitame kambaryje ant nėriniuotos užuolaidėlės, esančios už baltos spintutės, juodomis dailylentėmis, stiklinių durelių. Kaip kieme kvepėdavo vasaros žole ir ryto rasos vėsuma. Kaip paukščiai eidavo iš proto išlindę iš po nakties šešėlių. Ir tą jausmą, kiek daug žada ši nauja diena.

O nukritus rasai su močiute eidavome skinti sidabražolių žąsiukams ir kurkučiams. Kokia stebuklinga žolė! Sidabražolė - vien pavadinimas, kaip kokios Coliukės pusseserės iš mamos pasakų knygos! Karpyti lapeliai iš išorės žali, o iš apačios sidabriškai balti. Skindavom jas atsargiai ir gražiai suguldydavom pintinėn. Tada jau močiutė jas perimdavo savo žinion. 

Įdienojus, jau gerokai po pietų, močiutė šaukdavo pavakarių. Aš, sesė ir kiti vaikai, kurie tą dieną žaisdavo pas mus kieme, visi gaudavom batono riekę, užteptą naminiu sviestu, ir užbarstytą cukrumi, o atsigerti - šiltos kakavos. Kaip, atrodo, tuomet trukdydavosi mūsų svarbūs žaidimai per tą valgymą! 

Vakarop, saulei tampant minkšta ir nostalgiška, vieną vakarą iš vienos stubos, kitą - iš kitos, pasklisdavo spurgų, auselių, pyragų ir sausainių aromatai. Kvapo garbana švelniai grybžteldavo nosiukus ir tada jos vedini, niekeno nešaukiami atbėgdavom į tą kiemą pasisvečiuoti. Kiekviena močiutė vis kitokį skonį išgaudavo, bet man skaniausias buvo Mano Močiutės gamintas maistas. 

Kai ant kiemo nugauldavo sodrių sutemų marška, visi daiktų kontūrai tapdavo minkšti ir neaiškūs. Paslaptinga tamsa traukdavo, tarsi šaukdavosi mane, bet tuo pačiu ir baugino. Žinojau, kad pro kojas gali prabėgti juodas katinas, aukštoje žolėje sušnarėti ežiukas, o šeškas ar kiaunė savo kelionei pasirinkti ūkinio pastato stogo kraigą. Kartais, net galvojau, kad tais vėlyvais vasaros vakarais mūsų kieme iš už kampo gali išlįsti net ir vienplaukė laumė. O močiutė nebijodavo nueiti iki pačiame kiemo gale augančios obels, ir parnešti auksaskruosčių obuolių.

Po dienos darbų močiutė grįždavo kambarin su tamsa, bet dar spėdavom jai pašukuoti ilgus žilus plaukus, visos trys sutūpusios ant senos ir girgždančios sofos virtuvėj. Pinti kasų dar nemokėjom. Tuomet ruošdavomės miegoti, o močiutė eidavo užminkyti ruginę duoną arba spausti sūrį, kad ryte su dideliais šaukštais slyvienės, jis nugultų mano ir sesės pilvuose.

Kuomet buvau maža, artimieji sakydavo, kad aš ne į mamą ar tėtį, o į močiutę panašesnė. 

Skiriu savo mylimai močiutei Birutei. AČIŪ.