Šansas, pasitaikantis tik kas ketverius metus

Aš atidėlioju. Deja, daug ir dažnai. Šią istoriją noriu aprašyti nuo mėnesio pradžios. Tad šiandien, dieną, kuri pasikartoja tik kas ketvirtus metus, nedrįstu ilgiau delsti. Ir išties, įkvėpimas neateina nieko nedarant. Tai jaučiu net pirštų pagalvėlėmis, - rašau, ir galvoju, kaip gera. Jaučiu, kaip su kiekvienu žodžiu kyla entuziazmas, o su juo ir tas pats mistifikuojamas įkvėpimas. Taigi, TA istorija.

Po nakties tykiai sau prisnigę, tad rytas buvo šaltas, tykus, - švarus, jei suprantat, ką turiu omeny. Tik aš buvau be nuotaikos. Todėl, kad atidėlioju išsirident iš lovos, (ne, aštuoni žadintuvai vis tiek situacijos nekeičia. Įtariu, kad ją pakeistų vienas, bet per daug baisu). O prieš tai buvau atidėliojusi atlikti vakaro analizę, ką rengsiuosi kitą dieną. Taigi, "No stress" dainos rytais niekad nesiklausau. Pusryčiai ir makeupas šįryt irgi buvo atidėti. Kuomet jau buvau stotelėje, tai ir reikiamas trūlikas sugalvojo save atidėti. 

Na, galų gale! Horizonte išryškėja metalinės gigantiškos kirmėlės kontūrai. Įlipu aš ir mano surūgėliška fizionomija. Sustojam šalia durų, nes sėdimos vietos jau užimtos.

Kitoje stotelėje parsibrauna akiplėšiskas vaikis, lydimas supermamytės. Mažas toks rupūžiokas-aktyvistas, ūgio sulig bamba. Apstumdydamas mane, atsisėda į galinę sėdynę ir tabaluodamas kojomis, erzina mano palto apačią. Mamytei dzin. Mano nusmurgėliška fizionomija jau dalbakiuoja į jį. O tas vaiposi. Blem, dar pikčiau!! Dėmesio, skaitove, - man apsireiškė vos ne kožną tautietį kamuojanti lietuviška alergija gerai nuotaikai. Suburbuliavau kąžką vikigaliui. Nors greitai pasigavau save ir pasigailėjau to. Juk vaikas nekaltas, kad jam motina viską leidžia ir neskatina elgtis adekvačiai, - komentarą būtų buvę teisinga skirti jai. Nors vėlgi, kas aš tokia, kad aiškinčiau motinai, kaip jai auginti savo vaiką.

Man va taip va kontempliuojant, vaikis, staiga, strykt iš vietos. Vėl braunasi pro mane. Šalia manęs atsistoja ir jo mama, o tas padarėlis įsikimba jai į leteną. Netikėtai jis savo laisvąja ranka, sugriebia maniškę ir nusišypso. Mėgstu sakyti, kad neįmanoma, pagauti akimirkos momento. Taip ir čia. Aš iškart, neracionaliai, impulsyvai atsakau jam savo tyra ir nuoširdžia šypsena.

Tai buvo beprotiškai galinga. Ir tą rytmetį reikalinga man. Vaikis ir jo šypsena per tą nepagaunamą ir nesuvokiamą sekundės dalį, mane, tą pilką, rūstų debesį, pavertė mažu džiaugsmo kamuolėliu.

Sena tiesa, kad niekada nežinai, kas įsimylės tavo šypseną, kam ji pakels ūpą arba kam ji bus tokia svarbi ir įkvepianti, kad aprašys ją savo bloge. Nors maniškis moralas ne tik apie tai. Visi mes turime dvi rankas. Viena galime, ir tikiu, kad turime, būti įsikibę į savo artimuosius, draugus, šeimą, o kita -galime padėti nepažįstamajam. Nebūkim pasikėlę ir susireikšminę. Mes galime transcendentiniu lygmeniu paimti nepažįstamajam už rankos. Čia apie tai, kad nebūtina išmesti bobutės krepšio ant grindų, kad pasiektume jos ranką. Mes esame žmonės. Ne vilkai, ne priešai, ne teroristai, tad turim laikytis išvien, rūpintis vieni kitais. Galbūt prieš tave sėdinčio niūraus, gal net pikto žmogaus, ar keistuolio išsišokėlio, vaikystėje niekas nemylėjo, negerbė, na geriausiu atveju, jo tik šiandien bloga nuotaika. Bet TU, AŠ, MES galim tai pakeisti.

Nes mes turim tokią galią.

P.S. Neturiu nieko blogo prieš vilkus, bet jei tu esi teroristas, tai neimk man už rankos.

  

P.P.S. Sveikinu Leonardo DiCaprio su pirmuoju jo Oskaru!! Vakar, vasario 28-ąją, Hollywood'e vyko 88 Oskarų ceremonija. Iš vienos pusės tai tik įrodo, kad apdovanojimų kiekis kartais nenurodo tavo talento tikrumo. Iš kitos, aktoriui prireikė 23 metų atkaklaus ir intensyvaus darbo, užtat dabar jį sveikina viso pasaulio žmonės!