Sumaištis dėl kovo mėnesio švenčių.

Buvo 2015 metų kovo 9 d. Pirma savaitės diena. Kaip įprasta važiuoju atobusu į darbą.
Kažkurioje stotelėje įlipa vyriškis. Bando pažymėti savo el. bilietą. Nieks nesigauna. Paburbuliuoja kažką po nosia ir apsisukęs ant kulno sau ramiai nutupdo savo sėdynę vienoje iš laisvų vietų. Pažymiu, įsitaiso netoliese komposterio.
Kita stotelė. Įlipa pagyvenusi moteriškė. Matosi, kad el. bilietą naudoją antrą kartą savo netrumpame gyvenime. Na tą, kur reikia pažymėti prieš pradedant kelionę, tad jo aktyvavimas sukelia vidutinio dydžio streso apsireiškimą. Bando vienaip, kitaip, veidas nepatenkintas, antakiai jau vienoj neperskiriamoj linijoj. Štai dabar eilė vyriškiui pademonstruoti savo pranašumą. Gal kitiems tai bus panašu į rūpestį, bet nesipainiokite, gerbiamieji, ne ta paskata privertė jo lūpas sukrutėti, o balso stygas suvirpėti.
- Neveikia, žinokit. Čia matyt kovo 11-osios proga.
- Tikrai? Kaip čia taip, - po to kelios sekundės tylių apmąstymų. Staigi išvada:
- O gal čia Kovo 8-osios proga? Tai jei įlips kontrolė, aš nebūsiu kalta.
Su geru ūpu pilotuoja pačiame dviejų vietų viduriukyje, rankinę pasideda šalia, visiškai susiurbdama erdvę aplink save.

Gal aš nesuprantu humoro. Tikėtina, man pasitaiko. Bet suprantu, kad jei važiuoji autobusu, turi turėti teisę juo važiuoti, t.y. apmokėti savo egzistavimą jame. Nesakysiu, kad aš pati be nuodėmės - pusę metų važinėjau su negaliojančiu studento pažymėjimu. Visgi, kai kelių sutapimų dėka mane pagaudavo kas mėnesį ir teko susimokėti vis didesnes baudas (simple - kuo dažniau, tuo brangiau), studentiškas bilietas, tiksliau ta kaina, kurią aš sumokėdavau, nebeatsipirko, sugrįžau į doros kelią. Todėl dabar ir galiu sakyti pamokslus nuo kalno.
Pirmiausia, kovo 11-oji - valstybinė šventė ir ne šiaip eilinė. Tai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Ši diena manau kaip niekad reikalauja pilietiškos savivokos, apmąstymo į klausimą, ar tinkamai reprezentuojame savą tautybę. O šiedu sugalvojo, valstybę apmauti. Ramiai taip, su paruoštu "atmazu".
Antra, net jei ir valstybė drauge su "Vilniaus viešuoju transportu" padarytų tokias utopines lauktuves (nemokamo viešojo transpoto dieną) mylimiems piliečiams, tai prie ko kovo 11-osios minėjimas kovo 9-tą dieną? Pirmadienį? Nesusijungia mano galvoj magistralės. Čia tos kompiuterinės.
Trečia, kovo 8-oji? Tai kad jau praėjo. Mylėti, sveikinti, džiuginti ir gerbti moteris, tai ašku, kad reikia (nelabai aš feministė), bet gal neišsiplėskime iki dviejų dienų. Ką mąstyti tada Dievui? Kol kas tik jis turi teisę į dvi šventines dienas. Čia aš apie šv. Velykas, šv. Kalėdas. Žodžiu, jei sugedo el. bilietų komposteris, reikia nusipirkti popierinį, pažymėti jį Caro Rūriko laikų antikvariniu raudonu skylamušiu. Sėkmingai atlikus šią užduotį, jei yra vietų, galima prisėsti ant vienos (!) sėdynės - tai turėtų kartoti autikuose, nes to nežino nei mokinukai su tom keturkampėm kuprinėm, malkų ir makulatūros prikrautom, nei močiutės su pintomis rezginėmis ir kietais, puikiai formą išlaikančiais ridikiuliais-ginklais, arba pastovėti, užleidžiant vietą senukams, ramiai galima pradėti savo kelionę.
Arba galima naudoti nuolatinį el. bilietą. Už pilną kainą.