Sportas, autobusai ir ožka.

Sportuoti gerai.

Po darbo šiaip ne taip atsisveikinu su savo darbo vieta, nes man kažkodėl geriausiai dirbasi pačią paskutinę darbo valandą. O šiandien sugebėjau visa valanda išeit anksčiau iš darbo. (Nesvarbu, kad atėjau 20min vėluodama - nepramigau, viešas transportas pavedė. Apie čia dar šį bei tą papasakosiu) Nepaisant to, manau sakysite, šaunuolė? Nelabai, tiesiog užmiršau, kad šią savaitę atidirbinėjam už laisvą penktadienį po Naujųjų. Va, dabar tai jau tikra "šaunuolė". Paisant visko :D

Žodžiu, keliolika minučių po 17 val.,  stotelė, autikas - 7 min kelionė ir aš jau sporto klube. Sortuoju rimtai nusiteikusi maždaug dvi valandas, dar pusvalanduką skiriu tempimo pratimams.

Nusimaudžiau, susidėjau rūbelius, žiū, jau ir netol 21h. 

Vėlu. 

O lauke šalta. 

Akivaizdu, jog turiu teisėtą norą, grįžti kuo greičiau namo. Taigi, einu link autobuso stotelės. Tiksliau klampoju. Kur buvęs, kur nebuvęs, štai ir autobusas prie šviesoforo, nors aš dar tik prie klubo. Bendrai, gal spėsiu, kažko ilgai stovi. Bėgu. Tiksliau šoliuoju per pusnis. O tas rupkė net nestabtelėjo prie stotelės. Raumenys virpa tai prisėdu paviljone - tame atremontuotam, kas reiškia - ant plieninio suolelio. Čia tai gerai sugalvojo: "O davai padarom tokius suolelius, ant kurių niekas nenorėtų sėdėti? Tad naudokim plieną - vasarą užpakalį nudegs, nes jei bus atokaitoj, tai neblogai įšils, o žiemą - nušals". Laukiu 10 min. kito. 

Vis dar laukiu, o pasportavus greit atvėstu ir ima krėsti drebulys. O didis džiaugsme mano akims! Štai pagaliau atrieda puikioji karieta (deja, menkai apsauganti nuo šalčio) elegantiškai vėluodama. 

Ok. Važiuoju.

Vėl išlipu, nes reik persėsti. Nuo Sietyno stotelės einu į kitą gatvės pusę, link Mados. Kas dažnai lankosi prie Spaudos rūmų, žino, jog pereinu 6 perėjas ir tiek pat šviesoforų. Iškart matau atlekia greitasis. Reiškia mano.Tikrai matau, kad nebesuspėsiu, tai jau neskubu. Laukiu prie 5 perėjos - o ten, kaip perkūnas iš giedro dangaus - dar vienas maniškis. Apsidairius bėgu per raudoną paskui jį. Bėgu kiek įkabindama ir dar su visa sportine amunicija kuprinėje ant pečių ir su rankine ant alkūnės. Bėgu dar. Tiksliau šoliuoju. O čia pusnys dar giliau ištrepsėtos bobučių ir diedukų belaukiančių viešojo išganymo. Ir dar kiek apšalusius, nes gi minusas. Tai irgi man ne į naudą.

Guliu pusny ir jokio zuikio nepagavau. Autobuso taip pat. Atsikeliu snieguota. Gal ir nieko paveikslėlis - mergačiukė iš pusnies išlindusi, tik kad ta pusnis visai nebalta!!

Ok. Jau nebesidairau, ar kas matė, nes visi matė. Net juokas suėmė :D

Ok. Laukiu vėl. Tiksliau šąlu.

Štai.

Važiuoju vėl.

Išlipu stotelėje. Vėl reikia pereiti į kitą kelio pusę. Spėkit ką matau. Mano autikas joje jau stovi.

OK! Laukiu vėl. Nieko naujo - šalta. Naujiena - šioje stotelėjė, vėjas labai traukia.

Atavžiuoja, tik jau visai neelegantiškai vėluodamas. Batų padai pilni purvino sniego, vos neapsivožiu. Vėl nieko naujo. Galų gale - Fabijoniškių Šanhajus. Išlipu savo stotelėje (šįkart perdėm atsargiai) ir kopiu į kalną. Kaip tikra ožka!

Išvados:

1. Gerai, kad nesnigo.

2. Kokia žiema, jei negaudai zuikių - done!

3. Arba, gali būti, kad aš kerėpla.

Epilogas:

Pasirodo, aš esu neblogai pasiruošusi atšiaurioms oro sąlygoms bei myliu sportą net ir žiemą. 

Istorijos garso takelis: