Juozo Statkevičiaus kolekcija s/s 2014

Lyja. Sekmadienis. 18.00. Iš autobuso išlipu aš ir Vytenis Pauliukaitis su Eugenijumi Skerstonu. Patraukiam prie perėjos. Jie turi skėti, tad eina tiesiai, o aš pasuku į kitą stotelę, laukiu Monikos. Mes jau viduj. Daug žmonių. Rūbinėj tik grynieji. 3 litai, o kad saugotų daiktus (t.y. skėtį) - 15 litų. Mes ne su ferariu atvažiavom, tad einam į savo vietas, tiksliau braunamės. Tada kantriai laukiam prie durų ir kenčiam kai pro mus braunasi. Tokie tad trūkumai. Pliusai toliau.

Pirmąkart mačiau Juozuką ir jo kūrinius gyvai. Gal ir ne iš taip arti kaip norėtųsi, bet tam, kad įvertinčiau kuriamą atmosferą ir apsigaubčiau meilės madai aura, to atstumo užteko. Viskas prasidėjo nuo video instaliacijos, tema - "vanduo-smėlis-tėkmė-kaita". Dar dorai ir nespėjus susivokti, įbėgo karate berniukai, visi kaip vienas šaukiantys kovos šūksnius, - tai aiškiai davė suprasti, jog nuo dabar prasidės dėmesio, atidumo ir atsidavimo reikalaujantis pasirodymas. Juos pakeitę samurajai scenos gale įleisdavo modelius ant podiumo, o vėliau vėl paslėpdavo už slenkančių sienų. Lengva, dinamiška konstrukcija priminė Japonijos arbatos namelius.

Modeliai judėjo kampuota podiumo trajektorija, tarsi geometrizuotu taku japoniškame akmenų sode. Muzika - nevienalypė: rytietiška, persipinanti su linksmais retro muzikos akordais. Taip ir akmenų sode pūpasantys lazeriais apšviesti blizgančio metalo luitai, priminė ne akmenis, o paminklus šiuolaikinei technologijų visuomenei. Ir pačią Japoniją bei jos dualumą, kurioje šalia senųjų tradicijų, matome pačius naujausius technologijų pavyzdžius. Kur gatvėje dar gali išvysti pagyvenusią japonę, su tradiciniu kimono ir klegančias paaugles, primenančias anime personažes. 

Taip ir plazdančios šilkinės suknios, nerealiai gerai sukirpti lengvi vyriški moterų kostiumai, apsiaustai amortizuojantys savyje kiekvieną modelio krustelėjimą, savyje turėjo daugiau nei vieną prasminius klodus. Apskritai, man atrodė, jog Japonija čia cituojama netiesiogiai, o per secesiją ir art deko stilius, kuomet rytų dvelksmas tapo labai madingas. (Ši mintis kilo, dėl minėtų muzikos stilių sintezės.) 

Spalvos nuo lokalių žemės atspalvių iki neoninių-fluorascensinių. Dar vienas supriešinimas, kurį bene nuolat savo pasirodymuose naudoja Anželika Cholina, tai profesionalų ir garsių žmonių dalyvavimas pasirodyme. Turiu omeny tai, kad šalia pasaulinio garso manekenės Editos Vilkevičiūtės išvydome ir muzikiniame realybės šou išgarsėjusį Martyną Kavaliauską (nors tiesa, labai simpatišką vaikiną, kuris puikiai įsiliejo į "demonstrantų" gretas). 

Edita Vilkevičiūtė

Galų gale, patys drabužiai! Jie sužavėjo savo praktiškumu, - neprisimenu nei vieno rūbo modelio, kurio nesiryžčiau dėvėti. Kostiumėliai, suknelės į darbą, mokslus, vakarėlį, galiausiai vestuvinės suknios, visos jos buvo pret-a-porter. Mada kaip niekad arti eilinio vartotojo. Nesakau, kad mano mama rinktųsi neonininį kostiumėlį, bet net neabejoju, jog ir ji (žmogus, nesidomintis mada labiau nei kito mėnesio orais) tikrai atrastų tai, kas ją sužavėtų. 

Juozas Statkevičius

Tad džiaugiuosi, kad tą sekmadienio vakarą ragavau šviežutėlio, aukščiausios kokybės Lietuvoje sušio, patiekto su neoniniu imbieru ir nepamirštamu vasabiu, primemenčiu retro laikų moters parfumuotą vandenį, kutenantį giliausius nosies plaukelius :)

 O čia aš su Monika. Ačiū už skėtį, už šypsenas, už laiką, praleistą drauge ir už geras idėjas ;) Ir ačiū jums, Juozukai, kad jūs ne tik žavite publiką, bet ir žaidžiate su ja. Nors aš jau buvau pripratusi prie Jūsų  barzdos..