Būtybė

 

Ir aš moku tyliai, lengvai vaikščioti, naktį plazdenti virš rūkstančių namų kaminų. Kartais esu liūdna ir trapi būtybė. Su ledine širdimi, kurią susiklijuoju kasnakt su SuperGlue. O rytą pakirdus, rūko migloj, matau kaip krenta lapai ir, būtent, tie patys gražiausi - skaidriai geltoni. Rasa ir jaunas oro gūsis, kaip visad veliantis ir taip jau seniai suveltus plaukus... Bet man patinka įkvėpti naujos dienos, ragauti lietaus lašus, pasirišus tigrinį šalikėlį. Jaučiuosi esanti tokia moteris. O kaip tau atrodo? Netiki? Tai gerai, nes aš vis dar maža. Maža mergaitė, kartais nežinanti, ko ji nori. Ir tu man nepasakei, ko man norėti... Gal rytoj ateis bobų vasara ir saulė, įsikibusi į parankę nusives mane į baltą žiemą. Purią, gryną, šaltą, švarią ir kupiną jaukaus laukimo. Kaip smagu, kad yra ko laukti. Ir gal belydėdama, supažindins mane su Dievu. Su tuo pačiu grynu, švariu, jaukiu tikėjimu juo. Nesijuoki, kad aš tiek daug nežinau. Aš mokausi. Man taip patinka. Savaip, neįtikėtinai nenuosekliai. Matai, tikrai šiandien aš jaučiuosi esanti maža moteris, su didžiuliu vidiniu pasauliu, kuriame labai mažai racionalumo. Truputį liūdžiu (tik neklausk, kodėl, nes net susijuoksiu; tikrai nežinau :) ), bet smagiai, jautriai, trapiai ir lengvai kaip krentanti balto balandžio plunksnelė, nežinia iš kur atklydusi arba iš gegužio užsilikęs rausvas obels žiedlapis...

Dar noriu su tavim pasikalbėti, bet jau vėlu, o ir viską jau pasakiau. O ir taurėje neliko gėrimo, tad eisiu miegoti, o tu paklausyk, kas dedasi mano širdy. Bet tikiuosi nieko nesuprasi, nes nenoriu, kad matytum, kas dedasi po mano oda...nes ir tu dar mažas :)