Per vidų pasiekti išorę. II dalis

2 dalis. "Vėl į išorę iš vidaus."
Einam Labanoro giria su drauge. Iš tikrųjų, tai žygiuojam su visu folkloro ansambliu, tik mudvi atsilikom. Mus lydi pelkė su savo minkštu paklotu, liulančiu ir traukiančiu į save sulig kiekvienu žingsniu. Visur auga gailiai, kurie pinasi tarp kojų, o nuo jų stipraus kvapo, sukasi galva. Šiaip gailis yra labai nuodingas augalas, bet tuo pačiu turi daug gydomųjų savybių.

Kalbam apie gyvenimą. Aš jai pasakoju apie savo naujausią nušvitimą, kad esmė - pažinoti save, kaip svarbu rūpintis savimi, domėtis, kas ir kaip ten vyksta, skirti sau laiko, poilsio, skanaus maisto ir geros draugijos.
Ji išklauso, patyli, o tada sako, kad viename filme ją užkabino frazė, jog tik suteikdamas kitam laimės, pats tapsi laimingas. Pakartoju tai darkart mintyse. Žinau, kad už kitą žmogų nepabūsi laimingu, bet kartais reikia pamiršti save ir kitus link to pastūmėti. Tačiau tai - prieštarauja mano kolumbiškajam naujos žemės savyje atradimui. Tai kaip dabar sulipinti tas dvi puses ant vieno medalio? Ką sakyti Kolumbui?
Sukau galvą kelias dienas. Vis nešiojausi šias skirtingas pasaulėžiūras kaip dvi žaislines kaladėles rezginėj. Viena trikampė, kita keturkampė. O kur dar kiti produktai..
Ir galiausiai jos sukrito pačios. Keturkampė, su visais kitais žmonėmis, laikė trikampę, mano vidinį kalną ir pasaulį. Tada ir supratau, kad kai esu viena pati, galiu mokytis savo vidinio žemėlapio takelius, o kai su kitais, ieškoti būdų, kas juos padaro laimingesniais.
Vienuma ir vienis - šių žodžių pagrindas yra tas pats, bet prasmės - skirtingos. Skirtingos, bet VIENODAI reikalingos. Kaip ir Amerika, ir Indija. Kaip ir pačios didžiausios klaidos, kurios lemia didžiausius atradimus.