Per vidų pasiekti išorę. I dalis

1 dalis "Iš išorės į vidų"

Kažkurią dieną ėmė ir atėjo suvokimas, kad ne taip. Ne taip galvoju, ne tokį tikslą išsikėliau. 

Nuo pat mažens svajojau sukurti gražią šeimą, o jau 30 metų tik mano vienos tapkės voliojasi prie lovos. Ir tada spragtelėjo, kad tiek metų galvojau apie kažką, ko čia ir dabar nėra ir ko neįmanoma pagreitinti ar sukurti vien tik norint, galvojant apie tai. 

O kas galvoja? Gi AŠ! Aš tai ESU. Bet KAS aš esu? Kas man patinka? Nepatinka? Ką drįstu ir ko ne? Kodėl? Ką mėgstu daryti ir ko nelabai? Ir čia klausimai ne apie tai, kad jo, mėgstu šaltibarščius, bet iš esmės. O esmė kažkur pasimetus. Toji vieta apkaišyta baimių karoliais ir prismaigstyta nepasitikėjimo smeigtukų. Tai ten ir nebuvo įdomu. Dar žinant, kaip nemėgstu tvarkytis, žymiai lengviau apeiti tą vietą ir tiesiog ignoruoti. 

Tą kažkurios dienos vakarą toptelėjo, kad esmė - tai ne išorėje, o viduje. Beje, iš tikrųjų "toptelėjimas", niekada nėra tik "toptelėjimas". Jis yra kaip kažkur gerai pasikavojusio nuo globalinio atšilimo ledkalnio viršūnės smailė. Ta akimirka, kai ją apšviečia saulės blyksnis ir sublizga šaltas, sidabrinis ledas. O kalnas tai stovi. Laukia to momento. 

Taip ir aš ilgai laukiau ir keliavau iki tos akimirkos, kol ją išvydau. Dabar, jau nebegaliu atmatyti. Matau, kad esmė ir yra ne tas blyksnis, o pats kalnas, jo linkiai, takeliai, tarpekliai, pusnynai - visas jis pats. Tai dabar ir žiūriu, varvinu akis į jį, kad kuo geriau įsidėmėčiau jo reljefą manyje, kad nepasiklysčiau, kad žinočiau, kur katras kelelis veda. Geografijos mokytoja didžiuotųsi mano pastangomis pažinti pasaulį. Tik ar čia tikrai Indija, kurios ieškojo Kolumbas?

Tęsinys pirmadienį.

Foto: iš "We Love Lithuania".