Kas yra Rytis ir prie ko čia Narbuto kalnas?

Šiandien, kaip ir kasryt, užsiimu meditacija. Sėdžiu lotoso pozoje, giliai kvėpuoju ir bandau atkreipti savo dėmesį į kūną? Nevisai :) Mano ryto meditacija - dviratis. Mindama kvėpuoju vėsiu ryto oru, matau natūralią gamtos kaitą ir tyrinėju savo pojūčius, mintis. O kartais net dainuoju kildama į Narbuto kalną, kas nėra, kad būtų lengva :) Bene kasryt ką nors naujo sužinau apie save ir savo vidų. Nors mano kūnas dirba ir yra aktyvus, tačiau viduje jaučiu ramybę.

Stebiu ne tik save, bet ir žmones, kuriuos bent akimirką sutinku savo kelyje. Turiu net kelis pažįstamus nepažįstamuosius: šviesiaplaukę merginą, kuri visuomet labai gražiai rengiasi ir kasryt keliauja į darbą, tačiau niekuomet nežiūri į akis, užsienietę merginą (gal kinę ar japonę) kuri vaikšto su baltu minkštu megztuku ir užvakar taip plačiai nusišypsojo, kad jos energiją dar pusę dienos jaučiau, tada dviratininką, kuris visuomet skuba su savo geltonais greičio akiniais, vyresnę moterį, kuri mina senovinį sulankstomą dviratį, o jos baltos garbanos atrodo ką tik ištrauktos iš bigudukų, ir vieną paspirtukininką, kurio net vardą žinau - Rytis. Kartais mūsų laikai prasikeičia ir mes nesusitinkam kelias dienas, bet kai jau sutampa, visuomet linksmai pasilabinam.

Šiandien ryte pro langą matau kaip saulė apšviečia geltonai rudus liepų lapus, tik dar labiau išryškindama jų auksinį spindėjimą. Džiaugiuosi, kad šis rudens rytas su saule. Bemindama pastebiu, kad mano Narbuto kalnas apsuptas tamsiai mėlynu rūko debesiu. Tokiu tirštu, kad net viršūnės nesimato, o tik papėdėje stovinti "Panorama". Saulė ir visas skaidriai apšviestas miestas lieka užnugaryje, o aš pasitinku drėgmę ir miglą. Miestas suklūsta, prityla. Tarsi, koks laukinis žvėris pritupia ir atidžiai stebi aplinką prieš lemiamą šuolį. Ir viskas vyksta čia pat, tame pačiame mieste, toje pačioje neilgoje atkarpoje nuo namų iki darbo.

Taip ir žmogus savo viduje turi viso pasaulio orų žemėlapį. Ir kiekvieno iš mūsų gyvenimo kelionėje čia giedra, čia debesiukas užplaukia. Tačiau užtenka dar šiek tiek paminti į priekį, ir kažkas pasikeičia. Toli keliauti nereikia, kad pamatytum, atrastum, suprastum tai, ko anksčiau nežinojai. Kartais užtenka tiesiog išeiti į lauką.

Tokia manoji meditacija - išjudinanti kūną, pravalanti smegenis ir su vėju plaukuose. Pačioje pradžioje buvo įdomu, po to atsibodo, tada sunku ir norėjosi mesti, o po pusantrų metų tapo savaime suprantamu, maloniu įpročiu. Gal kažkas pasakys, kad čia išvis ne meditacija, bet man tai veikia. Linkiu, kiekvienam atrasti, kokiu tempu jūsų viduje veikia vidinė, gyvybinė energija ir pagal tai pasirinkti veiklas, kurioje ta energija jaučiasi geriausiai. Kad jai nereikėtų nei skubėti, nei kažko laukti. Kuri tiesiog tekėtų savo tempu. 

Namaste!