Barškantis Pandoros skrynios dangtis

Mano namai - pilni daiktų. Atrodo, tarsi prigimtinai lengviau viską kaupti, o kai reikia kažką išmesti, atsisakyti ar paleisti, suveikia kažkoks savisaugos mechanizmas. Jis primėto erorų ir užblokuoja mano operacinę sistemą. Bet ar tikrai man reikia tokios apkrovos ir VISŲ mano daiktų, emocijų, santykių, batelių ir bandelių?

Daiktai, emocijos, kilogramai - viskas kaupiasi. Jie kraunasi į namų, sielos kertes ir velkasi iš paskos. Kai kurie dalykai jau senai neaktualūs, o jie kaip saldainių popieriukai ant stalo - vis tiek tūno ir užimą vietą. Arba daug tokių neaiškių, nemalonių, nefainų dalykų nugrūdam į vidinę Pandoros skrynią, kuri primena apie save vis barškindama savo dangčiu nuo kiekvieno vėjo gūsio. 

Užsisuka ratas. Kaupiasi nesutvarkyti, apleisti dalykai. Kerpėja, apauga samanom. Ir tada pasižiūri, brač, kiek daug bus to tvarkymo, kuopimo, glostymo ir švarinimo! Ai, tai gal rytoj, gal savaitgalį, kai turėsiu daugiau laiko susitvarkysiu. Ir? Nu nesusitvarko. TAS savaitgalis vis neateina. O tvarkytinų vietų - dar daugiau. Pastebi, kad ne tik spintoje, balkone ir stalčiuose netvarka, bet ir viduj. Neberandi svarbių dalykų, kitus net užmiršti, kad turi, nes jie pasislepia po storu smulkmenų sluoksniu. Bet vieną dieną pamatai. Pamatai tą netvarką, gebi į ją pasižiūrėti, nenusukti žvilgsnio ir nenustumti šios užduoties "kitam kartui". Tada pradedi mąstyti, kaip viską sutvarkyti. Ir aš nežinau geresnio atsakymo, kaip tiesiog imti ir tvarkytis. Po truputį, kasdien. Gal vieną dieną daugiau, o kitą - mažiau, nes iš tikrųjų kitaip nespėji. Per vieną dieną net ir Roma nepasistatė, tai ką jau bekalbėti apie visą žmogaus pasaulį :) 

-Ar to reikia bijoti? 

-Ko? 

-Tvarkymosi? 

-Ne. 

Apsimesti, kad to nėra, nesidomėti savo namų švara, tatai man atrodo ne tik baisu, bet ir pavojinga. Aš visai nenoriu, kad ant manęs užgriūtų stogas. Noriu pamatyti švarias palanges, nepergrūstas spintas, tvarkingus stalčius ir galbūt pirmąkart atidžiai pažvelgti į savo sienų tapetų ornamentus, kurie buvo paslėpti po storais dulkių ir nereikalingų daiktų sluoksniais. 

Mmmm...kaip gaiviai kvepia tvarkingi namai, kaip gera juose būti: vėjo gūsis sujudina baltas balkono užuolaidas, saulės spindulys nutįsta per tuščias grindis, išpiešdamas savąjį ornamentą. 

Juk pavasaris ir artėja Velykos - metas, kada ir mūsų tie seni senoliai sutartinai puldavo vyti lauk visą brudą iš po žiemos. Vieną etapą turi užbaigti, kad galėtum atsinaujinti ir pradėti kitą - šiemet aiškiai pajaučiau šį natūralų gamtos ritmą.

Tad palaikykim švarą ne tik namuose, bet ir kūne bei sieloje. Pravėdinkime galvas, išmeskime sutrūnijusias pančiakas, o jau plušantiems - padėkime. 

Ir daugiau mylėkime, nesipykime. Juk pavasaris :)