5 minučių taisyklė

Prieš pora savaičių Youtube atradau Matthew Hussey ir kaip riešutukus vieną po kito gliaudžiau jo video. Jis yra britų psichologas, kuris kalba apie vyrų ir moterų santykius. Ypač apie tai kaip būtent moterims kurti santykius ir su savimi, ir su simpatija. Neretai vadinamas "santykių guru", tačiau ir pats iš tokio epiteto juokiasi. 

Kai peržiūrėjau daugybę įrašų ir pasisotinau, o kai kuriuos patarimus išbandžiusi praktiškai, pradėjau savęs klausti, ar apskritai santykiuose galioja universalios taisyklės? Juk kiekvienas esam unikalus ir skirtingas, o čia dar kalbama apie tų dinamiškų kūnų sąveiką. Jei tai būtų tikimybių teorija, gautųsi laaaabai ilgas sąrašas. Tačiau kad ir kokie skirtingi žmonės esame, visų mūsų pėdas prie grindinio vienodai prilipina žemės trauka. Ir jei fizikoje matematiškai tiksliai veikia veiksmo ir atoveiksmio jėgos, taip ir santykiuose galioja fundamentalios taisyklės. Neretai mes jų nematom, nenorim matyti ar dar kažkaip kitaip bandom maištauti prieš gamtos jėgas. Ir dar, per dažnai pamirštam, kad esam visumos dalis, kad visad išlošim, jei būsim čia ir dabar bei sutarsim su savo vidinėmis galaktikomis. Todėl man iš visų šio motyvatoriaus "taisyklių" labiausiai patiko 5 minučių taisyklė, kuri apie tai, kaip sužavėti pašnekovą per pirmąsias 5 minutes. Esmė tokia: susitikus su žmogumi iš tikrųjų juo domėtis ir jį girdėti, pastebėti gerąsias savybes ir būtinai pasakyti komplimentą, pačiam būti žasimingu ir linksmintis bendraujant su juo. 

Kodėl šis būdas man patinka? Nes jis gali padaryti bent vieną žmogų laimingesnį. Tai yra labai daug. Nereikia pamesti savęs ir apsimesti tuo, kuo nesi. Kai užsibrėži tokį tikslą, esi ramus, natūraliai randi būdą, kaip klausytis aplinkos ir bent 5 minutėms "patūsinti" su kita asmenybe, paleidus savo Ego rankytę. Ego labai gudras, Jis kartais man pasako, kad čia aš neturiu nuotaikos, nes Jį drįso kažkas sunervinti arba, Ponia, jūs esate pavargusi, tai dabar, prašau, neleiskite niekam jūsų kalbinti. Kai pradėjau taikyti šią taisyklę, žymiai lengviau paleisti blogas emocijas iš savo kūno ir netikėti, ką sako Ego. Kai sąmoningai ir su meile pasirenki rasti kelią į kito žmogaus galaktiką, neabejotinai gauni grįžtamąjį ryšį. Galbūt ne tą pačią akimirką ar net ne iš to pačio žmogaus, bet juk čia fizika - veiksmas turi atoveiksmį :)

 P.S. Taip, tai aišku, kad kartais patikiu Ego. Tada, jei nepamirštu prisiminti, prisimenu šią taisyklę ir pritaikau ją santykyje ne su kitais, o su savimi - pačiai sužavėti save pačią ir pačiai sau būti veiksmu bei atoveiksmiu. Pvz., Ego mane lengvai rytais pričiumpa ir pvz., sako, kad tingiu lipti iš lovos, kad blogas oras, kad ir šiaip viskas blogai blogai blogai. Tada gerai įsižnybu sau į užpakaliuką ir varaaau į dušą :)

 P.P.S. Ralph Waldo Emerson yra pasakęs „Tu taip garsiai šauki, jog visai negirdžiu, ką nori pasakyti.“, bet aš manau, kad mūsų vidus visai nenori šūkauti. Manrods, jam patinka ramybė, šiluma, draugystė ir žaismingai patyrinėti kitą. 

Rėkauja Ego.