ANTARKTIDA: METAI ANT LEDO (rež. Anthony Powell 2013)
Neprastai žavus ir tikras filmas. Tikras, turiu omeny, Paprastas, nuoseklus, neperkrautas, be trumpalaikių afektų, be ypatingai reikšmingų apmąstymų apie apmąstymus, be pseudointelektualaus ažiotažo dėl šiuolaikinio pasaulio problemų, (niekada nesupratau tokių pokalbių naudos, kuomet neturi nei galimybių, nei motvacijos pakeisti esamą situaciją), be saldžių meilės istorijų, be pigių juokelių ir nuspėjamų scenarijų. (P.S. suvokiu, jog iš esmės lyginu nepalyginamus žanrus, dokumentiką ir holivudines komedijas ar dramutes, imdb nesurenkančias daugiau nei 7,0. Visgi, šis filmas nėra vien dokumentinis, jis atskleidžia ir subjektyvią režisieriaus nuomonę).
Bet grįžtu prie Paprastumo. Filmas tiesiog atpasakoja veiklą ir darbus, kuriuos atlieka mokslininkai Antarktidoje. Jie nėra hiperbolizuoti, tiesiog papasakoti. Paprastai. Ir žmonės paprasti. Su savo "pričiūdais", savo silpnybėmis ir gerosiomis savybėmis. Žvelgiant į tuos pačius kasdieniškiausius jų darbus ir veiklas, išsigrynina pati esmė.
Tai ramus ir kaip kokia upė lengvai tekantis filmas. Daug šypsojausi, kai kur susigraudinau, daugiau supratau apie esmines gyvenimo tiesas, ir net pasisėmiau drąsos. Drąsos, labiau mylėti, branginti šį gyvenimą, kurį turim, tuos žmones, kurie mus supa. Ir nors atrodo visad džiaugiausi smulkmenomis ir maloniais (gražiais, gerais, ect.) dalykais, bet tik dabar supratau, koks gali būti nepaprastai trokštamas šviežias avokadas arba kokia didelė prabanga galėti bet kada apkabinti savo artimą žmogų.
Gyvenime yra daug svarbių dalykų, bet tu nesi pats svarbiausias. Meilė sau būtina, bet manau ji yra kaip sveikiausia (kam gražiau skamba - racionaliausia) priemonė, galinti vesti link naudos pasauliui ir kitiems žmonėms kūrimo. Tai kelias į harmoniją, nuolatinį energijų judėjimą, nepatiriant nei pertekliaus, nei stygiaus. Kuomet meilė ir rūpestis sau gyvena širdy, tuomet gali dalintis šiuo jausmu su ir kitais.
P.S. Žodžiai nublanksta prieš jausmą, tad patys pažiūrėkit ir atraskit savo Antarktidos žemes, kuriose dar niekas nepaliko savo atspaudo.
Bet grįžtu prie Paprastumo. Filmas tiesiog atpasakoja veiklą ir darbus, kuriuos atlieka mokslininkai Antarktidoje. Jie nėra hiperbolizuoti, tiesiog papasakoti. Paprastai. Ir žmonės paprasti. Su savo "pričiūdais", savo silpnybėmis ir gerosiomis savybėmis. Žvelgiant į tuos pačius kasdieniškiausius jų darbus ir veiklas, išsigrynina pati esmė.
Tai ramus ir kaip kokia upė lengvai tekantis filmas. Daug šypsojausi, kai kur susigraudinau, daugiau supratau apie esmines gyvenimo tiesas, ir net pasisėmiau drąsos. Drąsos, labiau mylėti, branginti šį gyvenimą, kurį turim, tuos žmones, kurie mus supa. Ir nors atrodo visad džiaugiausi smulkmenomis ir maloniais (gražiais, gerais, ect.) dalykais, bet tik dabar supratau, koks gali būti nepaprastai trokštamas šviežias avokadas arba kokia didelė prabanga galėti bet kada apkabinti savo artimą žmogų.
Gyvenime yra daug svarbių dalykų, bet tu nesi pats svarbiausias. Meilė sau būtina, bet manau ji yra kaip sveikiausia (kam gražiau skamba - racionaliausia) priemonė, galinti vesti link naudos pasauliui ir kitiems žmonėms kūrimo. Tai kelias į harmoniją, nuolatinį energijų judėjimą, nepatiriant nei pertekliaus, nei stygiaus. Kuomet meilė ir rūpestis sau gyvena širdy, tuomet gali dalintis šiuo jausmu su ir kitais.
P.S. Žodžiai nublanksta prieš jausmą, tad patys pažiūrėkit ir atraskit savo Antarktidos žemes, kuriose dar niekas nepaliko savo atspaudo.
Komentarai
Rašyti komentarą